Žodžius keisti yra žymiai paprasčiau, nei proto vaizdinius, kurie dažnam tiesiog gali būti nematomi, todėl žodžių pagalba keisti savo nuomones ir pasirinkimus taip pat yra paprasčiau. Žodžiai yra labiau matomi.
Bet kokį proto vaizdinį, įtakojantį mūsų gyvenimą, galima išreikšti žodžiais. Ir įtaka yra abipusė – tiek vaizdiniai gali būti apsakomi žodžiais, tiek žodžiai sukuria vaizdinius. Galingi žodžiai sukuria galingus vaizdinius. Žodžiais mes nukreipiame savo dėmesį.
Jeigu žmogus jaučia baimę kažką atlikti (tapti priežastimi), jo pasirinkimai (nuomonės) nėra pakankami atlikti tam veiksmui.
Trumpiau:
Norėdamas kažką pakeisti, keisk savo žodžius.
Egzistuoja “kaip tiki, taip ir yra” patvirtinimas neurologijoje. Tie neuronai, kurie dirba kartu, susijungia tarpusavyje. Jeigu jūs kažką praktikuojate diena iš dienos, tam tikri neuronai yra ilgalaikiuose santykiuose, galų gale susiformuoja daugiau ar mažiau patvari neurostruktūra. Taip mes įgyjame įpročius, žalingus ir naudingus.
Mūsų įpročių visuma sudaro mūsų vaidmenį. Taigi, jeigu mes metų metais, diena iš dienos kartojame sau „negaliu”, „nemoku”, savo smegenyse suformuojame patvarią struktūrą, kuri mus verčia elgtis kaip aukas.
Jeigu diena iš dienos kažkas kartoja „užmušiu”, „gyvulys”, galų gale turbūt bus prieita prie žmogžudystės.
Kvantinėje visatoje viskas sutvarkyta taip, kad šios per mūsų žodžius (pasirinkimus) suformuotos struktūros įtakoja ne tik mūsų veiksmus, bet nematomais keliais įtakoja ir tai, kaip į mus žiūri kiti žmonės, ar kaip mums apskritai sekasi.
Jeigu mes ilgai kartojame vienus ir tuos pačius žodžius, jie greitai atsispindi mūsų veiduose ir akyse, o taip pat spinduliuoja ir kitais nematomais „kanalais“. Jeigu turite įsitikinimą „nemoku“, garantuotai turėsite su tuo problemų, nes jums net nepratarus žodžio, kiti žmonės jau žinos, kad nemokate.
Visata atsiunčia mums tik tai kam esame pasiruošę, o mūsų pasiruošimas priklauso nuo mūsų žodžių.
Trumpiau apie tą patį:
Mes gauname pagal savo žodžius.
Pavyzdžiui, vienas žmogus neturėjo visiškai jokio dėmesio iš priešingos lyties, tačiau kai pradėjo keisti savo požiūrį, jis atsirado.
Paaiškėjo, kad filtras, nuėmęs priešingos lyties dėmesį buvo susikaustymas, tam tikrų žodžių vengimas. Kai tik šis žmogus pradėjo vartoti daugiau žodžių, tokių kaip „seksas“, „oralinis“, laisviau dėliojo gramatiką, jis gavo daugiau dėmesio.
Pradedant keisti savo žodžius, pasikeičia ir aplinka, ir gyvenimas. Jeigu gali nustatyti kokių žodžių vengia žmogus, tai beveik tikrai galima pasakyti ir apie su tais žodžiais susijusias problemas. Pavyzdžiui, daugelyje šalių apskritai yra uždrausti kai kurie žodžiai, ir tai turbūt mums rodo tų visuomenių lyderių kažkokias rimtas psichologines problemas.
Pernelyg dažnas tam tikrų žodžių vartojimas taip pat gali rodyti tam tikras su tuo susijusias problemas.
Reikia mąstyti taip: „jeigu aš kažko neturiu, ar turiu kažkokią problemą, vadinasi kažkokie mano žodžiai ar jų trūkumas kalboje užkerta tam kelią“.
Pavyzdžiui, vienas žmogus norėjo tapti turtingas, ir iš pradžių vartojo tokius žodžius kaip „padėkite“, „dovanokite“, „atsiųskite pinigų“. Kai jis pakeitė žodžius į „mes jums padarysime“, „atsakomybė“, „valia“ reikalai iš karto pasikeitė į gerąją pusę.
Turbūt ne mes patiriame realybę, o realybė patiria mus. Vienintelis dalykas, kurį mes galime daryti — tai rinktis reakcijas į tai, kas atsitinka arba neatsitinka. Ir čia smulkmenos turi milžinišką reikšmę, kadangi su kiekviena jų mes formuojame savo nuomones, įpročius ir vaidmenį šiame gyvenime:
- Iš pradžių mes turime nuomonę,
- tada tai tampa įpročiu,
- galų gale mes tampame tuo, ką galvojame.
Tarkime tam, kad taptume milijonieriais, turime turėti nuomonę „aš galėčiau tapti milijonieriumi, kuo aš blogesnis”, tada su kiekvienu susidūrimu su realybe nugalėti save ir pasirinkti tos pačios nuomonės patvirtinimą, kad ji virstų įpročiu. Galų gale mūsų įpročiai nuves mus ten, kur ir norime.
Impulsas (tikslo iškėlimas) „aš persikelsiu į aną krantą“ -> besipriešinanti realybė „aš esu šiame krante“ -> pirminio impulso patvirtinimas „aš vis vien persikelsiu į aną krantą“, korekcija arba paneigimas „aš esu čia, kokie šansai persikelti ten“ ->įprotis ->vaidmuo ->rezultatas.
Taip kai kurie žmonės vėl ir vėl pradeda to paties tipo santykiais, su tomis pačiomis pripratimo prie tų pačių konfliktų, to paties atstūmimo, to paties suviliojimo schemomis. Nereaktyvus protas tada jau nebeveikia.
Taip pat ir su rūkymu. Užtenka vienos smulkmenos — pasirinkti užsirūkyti pirmą kartą, tada reikia dar keleto tokių pat sprendimų, ir tu — jau įpročio vergas, protas jau nebeveikia, nes turi kietą kaip tavo paties kaulai susiformuotą neurostruktūrą. Kaip pasiklojai, taip ir išsimiegojai. Kaip pradėjai daryti, taip ir baigsi. Kaip tiki, taip ir yra.
Išeitis iš užburto rato, iš komforto zonos — paprasta.
Jeigu tau nepatinka vaidmuo ar įprotis, kurį susikūrei, keisk savo žodžius. Taip, pasikeitimų ir pasiekimų paslaptis tokia paprasta.