Į viską ką stebi, sąmonė įveda savo signalą.
Buvo daromas toks tyrimas. Dvi grupės žmonių, abejoms duodama krūva nuotraukų, vieniems buvo pasakyta, jog žmonės nusikaltėliai, kitiems — kad ką nors gera padarę žmonės.
Žmonės įžvelgdavo daugiau gerų bruožų tose nuotraukose, apie kurias buvo pasakyta, jog tai — gera darę žmonės, ir atvirkščiai.
Tačiau dalykas tame, kad „gerųjų” grupėje buvo nusikaltėliai, ir atvirkščiai, „blogųjų” — geri žmonės. Tai rodo, kad sąmonė įveda signalą į tai, ką stebi. Paprastesniais žodžiais: kaip manai, taip ir yra (ar tampa).
Kitaip sakant, ne viskas ką matai yra tai, ką matai, arba ne viskas ką matai yra tai, ką manai matąs.
Kitas panašus tyrimas. Tiriamiesiems buvo rodomas dviprasmiškas paveikslėlis, kurį galima buvo interpretuoti dvejopai, pvz., ruonis arba arklio galva.
Viena ar kita paveikslėlio reikšmė buvo siejama su skaniomis apelsinų sultimis arba šlykščiai atrodančiu, želatininiu, klampiu mišiniu.
Rezultatai tokie, kad buvo, aišku, pasirenkamos tos reikšmės, su kuriomis buvo siejamos skaniosios sultys. Išvada — ko nori, tą ir matai.
Kitas tyrimas parodė, kad tikėjimas apie savo efektyvumą, stipriai įtakojo fizinius kėlimo sugebėjimus pacientams su nugaros skausmais. Nepaisant skausmo, pacientai tikintys savo sugebėjimais buvo efektyvesni.
Tikėjimas taip pat stipriai įtakoja suvokimą, nes jis sukuria kontekstą, per kurį yra filtruojamas suvokimas. Buvo atliekami tyrimai, kuriais buvo parodyta, jos tikėjimai įtakoja laiko ir uoslės suvokimą.
Tikėjimai taip pat įtakoja mokymąsi. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, kad studentai, kurie tiki, jog protiniai gabumai yra fiksuotas dalykas, yra linkę išsikelti „veiklos tikslus“, dėl to jie tampa labiau pažeidžiami galimoms nesėkmėms. O studentai, kurie tiki, jog protiniai gabumai yra lankstus dydis, linksta išsikelti „mokymosi tikslus“, dėl ko lengviau atsigauna po atsiradusių nesėkmių.
Bet kokią problemą galima sukurti, galima ir sunaikinti kryptingomis mintimis. Tiek problemos sunaikinimas, tiek sukūrimas atliekamas dėmesio pagalba.
Problema atsiranda nuo vaizdinio prote, ir jeigu dėmesys ir toliau skiriamas šiai problemai, ji kristalizuojasi fiziniame pasaulyje. Kristalizuotą problemą galima sunaikinti dėmesio pagalba. Skyrus pakankamai dėmesio problemai išnagrinėti, ji išnyksta visiškai.
Savo sąmonės stebėti neįmanoma, todėl vienintelis būdas pamatyti kokius paveikslėlius turite savo prote, ką jūs ten stebite yra jūsų gyvenimas. Tai kas jūsų gyvenime, tas ir prote, tai kas prote – tas ir gyvenime.
Jeigu įsivaizduosime, jog gyvenimas nuo savo pradžios iki pabaigos — tai tekantis vanduo, tai jeigu jūs būtumėte balionas, į kurį leidžiamas vanduo, galų gale jūs susprogtumėte. Ir atvirkščiai, pastebėjus, kad balionas perpildytas, proto pagalba galima tiesiog pakeisti energijos kryptis ir išspręsti savo problemas (išleisti jas į lauką, pakeisti strategiją, sustabdyti).
Dėmesys — tai lazerio spindulys, kuriuo sąmonė valdo minties vaizdinius.
Protas automatiškai suformuoja kokį nors vaizdinį – nuomonę apie aplinkui gyvenime vykstančius reiškinius, ir vėliau vaizdiniui įsitvirtinus sprendžia pagal tą suformuotą vaizdinį, ne pagal tai kaip yra iš tiesų. Pavyzdžiui, rūkantis žmogus turi malonumo rūkyti vaizdinį ir paklūsta jam, bei nepripažįsta vaizdinių su nuo rūkymo supuvusiais plaučiais ir gerklėmis.
Kuo ilgiau formuojamas koks nors vaizdinys, tuo didesnę galią jis turi gyvenime. Visi vaizdiniai iš pradžių prasideda „nieke“, tuštumoje, o vėliau kristalizuojasi fiziniu pavidalu.
Žmogaus rezultatyvumas yra tuo greitesnis, kuo greičiau jis sugeba formuoti vaizdinius. Iš pradžių jam kyla tik mintis, kad jis, pavyzdžiui, gali statyti namus, tada seka ilgi pasąmoninio pasiruošimo mėnesiai, ir kai pasąmonė pasiruošia, sąmonė išduoda rezultatą „aš jau galiu tai daryti“, ir žmogus tampa tuo, apie ką kažkada svajojo.
Kodėl reikalingi tokie ilgi laiko tarpai? Todėl, kad žmogus dažniausiai gali užsiimti tik viena pagrindine veikla, taip pat ir jos smegenys, todėl jos turi persiprogramuoti naujau veiklai. Kuo veikla sudėtingesnė ir reikalauja daugiau atsakomybės, bei kuo mažiau resursų turima, tuo ilgesnio laiko reikia vaizdiniui suformuoti.
Mūsų visa-ko dėsnį galima apibrėžti dar ir taip: Kam skirsi dėmesį, taip ir bus. Jeigu tave vieną kartą apgaus vienas vyras, tu pradėsi tam skirti dėmesį, ilgainiui pradėsi ieškoti pateisinimų šiai nuomonei, tai ir visą gyvenimą pragyvensi galvodama, kad visi vyrai — apgavikai. O kadangi taip manysi, ieškosi tik apgavikų, kad patvirtintum savo teisumą. Taip nuo menkiausios sėklos užauga didelės problemos.
Pilnas „kaip tiki, taip ir yra“ mechanizmas:
Atsitikimas -> pastebėjimas (dėmesio atkreipimas) -> nuomonė -> (pateisinimas) -> įprotis -> rezultatas.
Pavyzdžiui, kokį nors žmogų įžeidžia, jis tai pastebi ir susinervina, susiformuoja nuomonė, jog kiti žmonės jį erzina. Eina laikas, nuomonė pateisinama ir tampa įpročiu. Rezultatas — neurozė.
Kitais žodžiais, žmogus sukuria tai, ką stebi. Jeigu iš pat pradžių jis neatkreiptų dėmesio į neigiamą įvykį, nebūtų ir neigiamo rezultato.
Nuo minties iki rezultato: „aš manau, kad sugebu dirbti šį darbą“ -> „aš sugebu dirbti šį darbą“ -> „tai yra mano darbas“ -> „aš esu geriausias šios srities darbuotojas“.
Norint kažko pasiekti, tereikia minties „o gal aš tai galiu?“ Prisimenu kaip būdamas penkiolikos pradėjau savo kompiuterių taisymo verslą vien nuo minties, jog galbūt aš galiu tai padaryti. Tereikia minties, o atsiradusi srovė nuneša tave ten, kur reikia.
Kas nulemia žmogaus polinkius pastebėti vienus ar kitus reiškinius, įvairiai reaguoti į atsitinkančius įvykius? Jo visų nuomonių, instinktų, tikėjimų, visų neuroschemų visuma.
Iš esmės, polinkis pastebėti ir prisiminti neigiamus įvykius yra viena iš žmogaus išgyvenimo dalių. Iš vienos pusės jis prisimena, kad išvengtų tokių situacijų ateityje, iš kitos pusės menkindamas savo skriaudėjus jis taip gali įgyti geresnį balansą, t.y. geriau jaustis.
Apie ką mes galvojame, tą ir sukuriame. Viskas, kas su mumis atsitinka, yra išskirtinai mūsų minčių rezultatas.
Peršalimo momentu priimta mintis apsprendžia, ar gausi peršalimą, gripą, ar nesusirgsi. Jeigu peršalimo metu yra mintis panaši į „viskas, peršalau”, tai žmogus susirgs, nes tik ką tai patvirtino. Jeigu yra mintis, kad tai visiškai neturės jokių pasekmių, žmogus nesuserga.
Ir jokiais būdais nepainiokime tų tikrųjų, lengvųjų minčių su žodinėmis. Lengvąsias mintis pastebėti labai sunku, protas turi būti pakankamai nurimęs, kad pastebėtum menkiausius pokyčius savo prote.
Mūsų tikrosios nuomonės, kurios nulemia mūsų gyvenimus dažniausiai yra nematomos ir nesuvoktos, nes jos yra sunkiai pagaunamos, pernelyg lengvos. Tai yra priežastis to, kodėl mūsų gyvenimo problemų priežastys dažnai nematomos.
Tam, kad kažkas egzistuotų, tai turi būti iškreipta, nežinoma arba nematoma, todėl tikrosios mūsų problemų priežastys mums dažniausiai yra nematomos, dėl to reikia nemažai analizės joms išsiaiškinti. Tik tiesa gali mus išlaisvinti.
Sunkios, realios mintys, kurias paprastai girdime savo galvoje dažniausiai nieko nereiškia, nes jos jau yra pasekmės, o ne kažko priežastys.
Viskas prasideda nuo proto ir baigiasi realybėje. Visos priežastys – prote, o pasekmės – mūsų gyvenimuose. Žmogus, ne taip kaip kiti gyvūnai, turi natūralų sugebėjimą valdyti savo proto vaizdinius. Jeigu gyvūno prote užsifiksavo svetimo kvapo vaizdinys, jis jo nebevaldys, o jam paklus, ir pajutęs svetimą kvapą – bėgs. Žmogus gi turi didesnę pasirinkimo laisvę.
Priešinimasis problemai tik padeda užsifiksuoti nepageidautinai būsenai. Kad problema išnyktų, reikia ją išnagrinėti, o ne bandyti ją užspausti. Paramstydami iškeltą stovą tik dar labiau jį sustiprinsite.
Pavyzdžiui, žmogus žino, kad jam reikia eiti pas odontologą, kad pataisytų skaudantį dantį. Tačiau jis vengia tai daryti (vengia būti priežastimi), nes vengia pasekmių (tarkime, tiki, jog skaudės).
Problema tęsiasi kol žmogus suserga inkstų uždegimu, nes iš sergančio danties infekcija persimeta į inkstus. Žmogus pakliūna į ligoninę.
Vietoje to jis galėjo pakeisti nuomonę (tapti priežastimi) ir priimti tos nuomonės pakeitimo pasekmes (sveiką dantį ir, galbūt, skausmą). Skausmo, žinoma, nebūtų, nes šiuolaikinėje odontologijoje jo nėra. Taip klaidingas įsivaizdavimas (melas) sukuria didelę problemą.
Žmonės, susikūrę klaidingas nuomones, bijo tapti priežastimis ir priimti savo veiksmų pasekmes. Dėl žmogaus tikėjimo, įsitikinimo ar nuomonės jis mano, kad pasekmės gali būti pernelyg skaudžios, todėl jis nesiima jokių veiksmų. Taip žmogus pateisina savo neveiklumą, kad išgyventų saugiai, komforto zonoje.
Sugebėjimas priimti situacijas tokias kokios jos yra, o taip pat sugebėjimas ramiai leisti joms atsitikti vėl, pašalina galimybes, kad tos situacijos vėl atsitiks.
Kodėl taip yra? Vaizdiniai gali būti aktyviai kuriami žmogaus proto (išeinantys iš proto) arba pasyviai registruojami (įeinantys). Jeigu koks nors įvykis užregistruojamas, t.y. suformuojamas vaizdinys — nuomonė apie jį, vėliau sekantys įvykiai gali tik užtvirtinti pirminį vaizdinį, pagal kurį jau gali būti formuojami išeinantys vaizdiniai. Taip atrodytų nereikšmingas tapimas pasekme, ilgainiui įtakoja ir jūsų priežastingumą.
Kai jūs skiriate dėmesį sau, jūs kuriate save, esate savęs paties priežastis, savo gyvenimo šeimininkas. Jūs mokotės, vystotės, dalyvaujate, žaidžiate, dirbate, veikiate – kuriate save, savo vaizdinius – patirtį, pagal kurią ir sprendžiate apie pasaulį ir gyvenimą.
Kai jūs skiriate dėmesį kitiems — jūs kuriate juos, darote juos priežastimi. Žmonės klausosi ką šneka jų vadai, ir sako sau „atrodo, protingai peza”, ir taip vadai iškyla. Joks popiežius nebūtų tapęs popiežiumi be tikinčiųjų dėmesio. Jokia bažnyčia negali tapti turtinga be dėmesio. Joks namas Kalifornijoje negali atsirasti be dėmesio. Dainininkė ir aktorius būtų niekas, jei nebūtų žiūrovų dėmesio.
Dėmesys yra ta pirminė psichinė energija, kuri vėliau virsta visu tuo, ką matome aplink save. Pinigai juk taip pat tik popierinė energijos išraiška, energijos, kuri prasideda nuo proto, ne nuo rankų.
Galima netgi keliauti filosofiniais labirintais, ir pabandyti teigti, jog grybai auga dėl lietaus jiems skiriamo dėmesio.
Kitais žodžiais tariant, dėmesys yra energija, nukreipiama protu (kad ir gamtos „protu”).
Viskas šioje Visatoje yra energijos išraiškos. Ir gamta, ir žmogaus protas, ir pinigai, ir visa kita.
O jei tai energijos išraiškos, tai paklūsta tiems patiems fizikos dėsniams – trauka, stūma, potencialas (skirtumas tarp priešingų jėgų), srovė, galia, ir ne jokiai ten feng šui11 ir kitokiems astrologiniams briedams.
Visa paslaptis yra tokia, kad jūs tiesiog skiriate dėmesį ir tokiu būdu kuriate tai, ko norite. Jeigu ko norite nesusikuria, žiūrėkite skyrių a, b ir c. Taip paprasta.
Kuo didesnį potencialų skirtumą, kitaip sakant, kuo didesnę priežastį arba kuo didesnę pasekmę gali sukurti žmogus, tuo didesnė žmogaus galia.
11 Feng šui — senovės Kinijos praktika išdėstyti ir organizuoti erdvę, kad būtų pasiekta harmonija. Pažodinis vertimas reiškia „vėjas ir vanduo“.