Iš kur atsiranda smurtas? Kodėl žmonės žemina, menkina kitus, tyčiojasi iš jų?
Paslaptis tame, jog kai kurie žmonės tiesiog pasąmoningai tikisi išgyventi geriau nei kiti, ne siekdami geresnio išgyvenimo patys, bet menkindami kitų išgyvenimą.
Jeigu pats nesugebi būti tikra, reali priežastis, atliekanti veiksmą iki pabaigos, tai kompensuoji šį negebėjimą neigiamai, destruktyviai, įsivaizduojamai arba tik žodžiais.
Smurtas – tai vienas nesugebėjimo būti normalia priežastimi mechanizmų. Kai žmogus negali pasiekti tikslo normaliais būdais, jis griebiasi smurto.
Pavyzdžiui,
- nenorintis užsidirbti pinigų imdamasis realios atsakomybės (realios priežasties) plėšia, vagia ir sukčiauja,
- norintys pagražinti savo įmonės rezultatus – meluoja apie rezultatus, tokiu būdu apgaudamas investuotojus,
- nenorintis normaliais būdais ginčytis, panaudoja kumščius kaip argumentą,
- kuris jaučiasi nesugebantis, išsigalvoja įvairiausių dalykų apie kitą, kad jis kažko nesugeba, ir t.t.
Pavydas, apkalbos, kaltinimai, patyčios, fizinis ar psichologinis smurtas priklauso tai pačiai priežasčiai – nesugebėjimui būti realia priežastimi.
Jeigu žmogus nepripažįsta savo atsakomybės, konfliktai amžinai kyla, nes toks žmogus pastoviai manys, kad dėl atsitikusių dalykų kalti kiti, bet ne jis pats. Toks žmogus dažnai negali atlikti darbo iki galo, nes kažkur gilumoje jis tiki, jog tai ne jis daro ar turi daryti šį darbą.
Vietoje to, kad imtųsi realios veiklos, jis pasirenka ne tokią priežastingą, o kur kas patogesnę poziciją ir apkalba ar pavydi.
Sudėtinga daryti realų darbą, galvoti kaip jį daryti, imtis sunkios atsakomybės naštos, tačiau lengva tiesiog pasityčioti iš kito ir tokiu būdu pasijusti geriau.
Jeigu liūtui būtų lengviau sėdėti ofise ir dirbti darbą su popieriais, jis taip ir darytų, tačiau jis eina lengvesniu keliu, pasigauną antilopę ir ją suėda.
Smurtas yra natūrali Gamtos dalis, tačiau žmonės, įgiję protą, nusprendė, jog jie pasieks daugiau, naudodami savo protą, o ne grubią jėgą. Naudojant grubią jėgą gali išgyventi tik labai ribotai – gali visus suvalgyti ir nebebus ką valgyti. Taip elgiasi primityviausi organizmai – virusai ir mikrobai – be proto dauginasi, „išgyvena“, tačiau po visko kartu su pacientu nužudo patys save. Na, o naudojant protą, išgyvenimas praktiškai beribis, nes gali valgomus daiktus išsiauginti, sukurti naujų valgomų daiktų ir kitą galybę įvairiausių daiktų.
Tik naudojant proto jėgą įmanoma pasiekti geriausią išgyvenimą. Smurtas tegali sukurti gero išgyvenimo iliuziją – galų gale visas smurtas atsiliepia tiek žmonijos kaip rasės sveikatai, tiek ir gamtos sveikatai. Jeigu dabar naftininkai gyvena gerai, tai jie gyvena tik skolinimosi iš ateities kaina, ne daugiau.
Smurtas taip pat gali būti sąmoningai pasirinktas ir nesąmoningai.
Netikros priežasties veiksmai priklauso nuo atitinkamos susiformavusios nuomonės. Galbūt kažkada seniai seniai tokio žmogaus išgyvenimą sumenkino kitas, ir žmogus pagalvojo „jis mane nugalėjo, vadinasi aš irgi taip darysiu, ir nugalėsiu visus kitus“. Tokia nuomonė ilgainiui įsigalėjo, taip sakant, žmogus pajuto kraujo skonį, ir ta nuomonė įsišaknijo pasąmonėje. Taip smurtas gimdo smurtą. Arba tiesiog buvo patirta, jog naudojant smurtą rezultatų gali pasiekti greičiau, nei normalia veikla. Sąmoningai nesuvokiantis, kad kažkur tapo pasekme, atsigriebia ant kitų visiškai kitoje vietoje.
Nuovargis, tiek fizinis tiek psichologinis skatina smurtą, tiek prieš kitus tiek prieš save, kadangi pavargus sunkiau būti priežastimi. Pavargus reikia būti pasekme, kad pailsėtum, ir jei esi priverstas būti priežastimi, gali panaudoti smurtą. Kitais žodžiais, smurtą gali naudoti žmogus, kuris yra verčiamas prisiimti atsakomybę, kai to nenori, todėl bet kokie kaltinimai gali išprovokuoti smurto protrūkį.
Jeigu linkusiam smurtauti žmogui pasakysi „taip negerai“, tai gali jį tik dar labiau paskatinti smurtauti, kadangi tuo pasakymu jis buvo padarytas pasekme.
Pavyzdžiui, buvo rodoma tokia socialinė reklama — „nedegink žolės, nes kenki Gamtai“. Tokia reklama tokius žmones tik padarys dar didesnėmis pasekmėmis, dėl ko jie norės atsigriebti už tai. Štai todėl tokia reklama neveikia.
Tokie žmonės desperatiškai nori būti priežastimis, todėl daryti juos pasekme yra dažnai pavojinga.
Ir kuo desperatiškiau toks žmogus siekia būti priežastis, tuo jautriau jis reaguos į bet kokią jam nepatinkančią smulkmeną.
Šia mechanika turbūt galima paaiškinti ir itin jautrias užkietėjusių alkoholikų reakcijas. Jie tapo itin didelėmis savo alkoholizmo pasekmėmis, ir atsigriebia savo priežastingumą iš kitų.
O taip pat labai sunkiai dirbantis žmogus, grįžęs iš darbo gali išsilieti ant namiškių, kad kompensuotų savo tapimą pasekme. Visada, kol negauni aiškių rezultatų, jautiesi daugiau pasekmė nei priežastis, dėl to kyla pavojus subalansuoti dalykus netinkamai.
Mes visi esame patyrę šį mechanizmą daugiau ar mažiau. Jeigu mums kažkas nepavyksta, mes susinerviname ir bandome pašalinti atsiradusią kliūtį agresija. Tai nėra sąmoningas veiksmas, todėl paprastai mes tokiu būdu kliūties nepašaliname, tačiau pats agresijos faktas išlieka.
Taip pat ir tokie žmonės, jie desperatiškai bando tapti priežastimis, nes kažkur giliai pasąmonėje jie yra pasekmės (ar tapo pasekmėmis kažkada seniai praeityje), ir bando atsigriebti savo priežastingumo dalį (nes visata siekia balanso).
Problema čia dar tame, jog mūsų praeitis yra visada su mumis, todėl dažnai vieno karto atsigriebti tos priežasties neužtenka, tai padeda tik laikinai, o tas poreikis vis atsinaujina.
Kadangi tai nėra sąmoningai suvoktas noras, tapti priežastimi bandoma taip pat nesąmoningai, gyvūniškai — menkinant, žeminant, mušant, žudant kitus.
Pavyzdžiui, kažkada vaikystėje tvirkintas vaikas tampa prostitute arba užaugęs pats tvirkina kitus vaikus arba tiesiog atsigriebinėja vienos nakties nuotykiais.
Taip vyksta, nes prisiimama stipresniojo išgyvenimo nuomonė. Tampama tos nuomonės pasekme.
Vieno berniuko motina maudydavo jį iki septyniolikos metų, ir taip jį žemino (darė pasekme). Galų gale jis plaktuku užkapojo abu savo tėvus, ir taip tapo savotiška priežastimi.
Vaikas patiria patyčias šeimoje (tampa pasekme), ir nesąmoningai bandydamas save atvesti į balansą atsigriebia mokykloje tyčiodamasis iš kitų.
Vienu žodžiu, smurto priežastis – tai disbalansas. Smurtauja abi išbalansuotos pusės: tiek „vien pasekmė“, tiek „vien priežastis“. „Priežastis“ naudoja atvirą smurtą, kad greičiau pasiektų savo tikslus, užgniaužtų sunkumus ar pasipriešinimą, „skolindamasis“ iš ateities ir kitų žmonių ar gamtos sukurtos gerovės. „Pasekmė“ naudoja smurtą pasyviai prieš save (depresija ir savižudybė) arba prieš kitus („negaliu, nemoku ar nesuprantu, dėl to nutyliu, apkalbu, pavydžiu, išsilieju ant kitų“).
Vienintelis vaistas nuo pykčio ir jo pasekmių – realūs veiksmai ir realūs rezultatai. Jeigu būtų daromi realūs veiksmai, nereiktų ir visų pykčio išdavų — apkalbų, pavydo, žudymo.
Kas yra realūs veiksmai? Tai veiksmai, susiję su problemos esme. Smurtas paprastai yra iškreiptas, išbalansuotas, netiesinis problemų sprendimo būdas, nesusijęs su pačia problema. Tarkime, kuo išsiliejimas ant namiškių gali padėti atgauti jėgas ar padidinti rezultatyvumą? Niekuo, jis tik dar labiau gali pabloginti padėtį. Todėl realus minimalus veiksmas būtų, tarkime, problemos aptarimas.
Jeigu žmogus sugeba pasiekti realaus rezultato, t.y. atlikti veiksmus iki galo, jis tampa normalia priežastimi, todėl jam nebereikia kompensacijos kitais būdais.