Ar galima sakyti, kad norint kažko pasiekti būtina turėti aukštą savęs vertinimą ar pasitikėti savimi?
Nebūtinai, nes kartais būtent mažas savęs vertinimas arba pernelyg menkas pasitikėjimas savimi motyvuoja geriau už normalią savivertę ar pasitikėjimą savimi.
Napoleonas12, pavyzdžiui, kaip žinome turėjo menką savivertės jausmą, dėl to jį kompensavo kariaudamas ir pavergdamas tautas.
Viena moteris labai daug ko savo gyvenime pasiekė dėl to, kad jos tėvai vaikystėje jos normaliai niekad neįvertino. Šią emocinę duobę ji bandė kompensuoti pasiekimais. Pasąmonėje glūdi „jeigu aš kažko pasieksiu, aš įrodysiu jiems, kad esu kažko verta, dėl to pagaliau gausiu jų įvertinimą“.
12 Napoleonas Bonapartas (1769-1821) — generolas Prancūzijos Revoliucijos metu, iš pradžių Pirmasis Konsulas, tada — Imperatorius, užkariavęs beveik visą Europą.
Įvykius sukėlę veikėjai ir kitos aplinkybės jau gali seniai nebeegzistuoti, tačiau žmogus vis dar gali sekti susiformavusia išgyvenimo taisykle.
Kartais neigiami dalykai gali motyvuoti žymiai geriau nei teigiami.
Tokiu būdų žmogaus sąmonė ar pasąmonė bando kompensuoti, subalansuoti įvairiausius dalykus. Iš vienos pusės gali būti mažas savęs vertinimas, nes tėvai jo neįdiegė, ir iš kitos pusės tai stumia žmogų į priekį.
Kitas žmogus gali turėti aukštą savęs vertinimą, tačiau nieko nesugebėti. Kaip taisyklė, benamiai valgantys prie konteinerių turi aukštą savęs vertinimą. Juk ne jie kalti dėl savo nelaimių, o visi kiti.
Žmogus, besiimantis atsakomybės, kaip niekad ryškiai susiduria su savęs vertinimo problema: „o kas jei man nepavyks“, „o ką apie mane pagalvos kiti“. Ir jeigu jis praeina tai, jis tampa galingesnis ir lyg vertesnis.
Tada egzistuoja du keliai — jis visgi gauna taip trūkstamą įvertinimą iš kitų ir apsigyvena komforto zonoje, arba ne, ir toliau privalo siekti vis naujų pergalių.
Tačiau kiti žmonės, turėdami mažą savo vertės suvokimą, priešingai, tiesiog sustoja vietoje ir kartoja tą pačia nuomonę „man nepavyks“. Jie jau nebeabejoja, kad gal jiems nepavyks, bet jie jau žino, kad nepavyks.
Pasiekimai taip pat gali būti įvairūs. Tarkime, kai kurie žmonės, turėdami mažą savivertę, jie neatidžiai renkasi seksualinius partnerius.
Kadangi jiems reikia jų nuomonės apie gerą savo vertę patvirtinimo, jie renkasi bet ką kas tik bent kiek parodo dėmesio. Rezultatas — sifilis.
Žmogus tiki, kad jis turi mažą savivertę, o turėdamas tokią nuomonę žmogus turi taip pat lyg pripažinti, jog jis išgyvena ne pačiu geriausiu būdu. Tai yra neįmanomas dalykas, todėl jis bando paneigti šią nuomonę ieškodamas patvirtinimo iš kitų (dažniausiai), kad jis visgi yra vertingas.
Dar kiti žmonės, siekdami kitų jų gero išgyvenimo patvirtinimo pradeda gerti, kai to patvirtinimo nesulaukia.
Kai turi menką savivertės jausmą, pasirenki nevertus savęs partnerius. Na, nesi išrankus, nes tau desperatiškai reikia savo vertės patvirtinimo. Ir kai nesulauki iš tokių partnerių šio patvirtinimo, labai supyksti. Iš vienos pusės tau reikia patvirtinti tavo nuomonę apie savo vertę, o iš kitos pusės dėl šio siekio pasirenki tuos, kurie to niekad nepadarys.
Jeigu norite surasti savo meilę, kuri būtų verta jūsų, visų pirma, turite turėti subalansuotą savo vertės suvokimą, kitaip sakant — gerą nuomonę apie save, atitinkančią realybę.
Apskritai imant, norint laimės, savos vertės suvokimas ir pasitikėjimas savimi turi būti balanse. Turėk to per mažai ar per daug – ir turėsi problemų.
Pavydo jausmas yra mažo savivertės jausmo pasekmė. Kitais žodžiais, tai yra nuomonės, jog kažkas kitas išgyvena geriau už tave, pasekmė.
Pasitikėjimas savimi yra tiesiog teigiamas savęs vertinimas (savigarba), teigiama nuomonė apie save.
Jeigu nepasitikintis žmogus sako „Ji yra žymiai geresnė už mane, negaliu su ja apie tai kalbėti“, tai savimi pasitikintis turi kitokią nuomonę „Aš esu pakankamai geras, kad galėčiau su ja užmegzti santykius“.
Jeigu žmogus neįsiklauso į kitus, atrodytų yra ypač drąsus ir be kompleksų, tai visiškai nereiškia, kad jis yra priežasties būsenoje, gali būti visiškai priešingai, dėl savęs nevertinimo, negerbimo, jis bando nors kažkaip kompensuoti savo buvimą pasekme krėsdamas kvailus dalykus.
Kas skiria visus šiuos žmones? Tik jų sprendimai ir žodžiai.
Vienas jų — niekas negali nurodyti tau tavo vertės, tik tu pats.