Žmogui skirta gyventi gerai. Žmogui skirta gyventi turtingam ir laimingam, visa ko pertekliuje.
Niekas nesakė, kad tu turi būti nelaimingas ar neturtingas. Niekas nesako, kad tau turi nesisekti. Juk visiems kitiems sekasi, medžiams sekasi augti. Upei sekasi nutekėti link jūros. Voverei, kad ir kreivais dantimis, sekasi graužti riešutus.
Medžiai, žinoma, susiduria su kirminais, upės su užtvankomis, o voverės su bebrais, bet medžiai priima tai natūraliai — kovoja kiek gali, o upės išsilieja ir sukelia baisų triukšmą.
Tęstinė problema atsiranda tik tada, kai nebent tu pats ją sau sukuri ir ją palaikai. Tiesa yra vienokia, o tu sau meluoji, ir tokiu būdu užtvirtini savo būsenas, kurios ilgainiui pavirsta „neįmanomomis pakeisti“.
Kai nesiseka, gali pasiteisinti, „toks gyvenimas”, „aplinkybės, kurias išgyvenau”, „sunkūs laikai”, „susidūriau su blogais žmonėmis”, „nemoku”, „negaliu” ir pan.
Pasiteisinti tiesiog patogiau. Patogiau instinktyviai nereaguoti, negalvoti ir nedaryti to, ką reikia, o tiesiog lėkti lyg akis išdegus žiurkių labirintais, ir nei sustoti, nei pagalvoti, ar pagerinti efektyvumą ir malonumą iš daromo darbo.
Vienas mano draugas kažkada pasakė „tai neįmanoma”. „Betgi”, — sakau aš. — „O kas gi tau taip pasakė? Kiek tu perskaitei apie tai, su kiek tūkstančių žmonių tu bendravai, kiek tu matei pasaulio, ir svarbiausia, kiek pats patyrei, kad galėtum teigti, jog tai neįmanoma? ”
Žmonės yra linkę sekti savo įpročiu ar nuomone, pateisindami ją, jie tiesiog nukerta, jog kažkas neįmanoma, bet nebando pažvelgti. Atrodytų, jauni žmonės, o jau save nurašo, mano, kad gyvenimas su pilnametyste jau baigėsi.
Iš tiesų žmogus, kuris teigia, jog kažkas neįmanoma, yra tiesiog apribojęs savo akiratį vienu kuriuo tašku. Jeigu pažvelgtume plačiau ir giliau, mes įžvelgtume, jog įmanoma praktiškai viskas, ir susiveda tai tik į resursus — laiką, sugebėjimus, pastangas, sugebėjimą susikviesti daugiau resursų ir t.t. ir pan.
Pavyzdžiui, egzistuoja kvailas įsitikinimas, jog tik sunkiai ir varginančiai dirbdamas gali užsidirbti sau gerovę. Ir vėlgi tai tik pasiteisinimas ar baimė sustoti, pažvelgti kitaip, plačiau ir nors truputį pagalvoti.
Kad ir kokie protingi tavo manymu būtų tavo įsitikinimai, Visata sustatys viską į savo vietas. Jeigu turime problemų, vadinasi kažkur turime tokių melagingų nuomonių ar įsitikinimų, kad jie užkerta kelią natūraliems energijos srautams, taip sukurdami užtvankėles, kuriose mes ir skęstame.
Dar kitais žodžiais apie tą patį: gyvenimas — tai upė su tam tikrais tikslais, o užtvankos jos kelyje — tai mūsų įsitikinimai, trukdantys jos natūraliame išgyvenimo kelyje.
Esmė kame, mes priversti paklusti išgyvenimo instinktui, mes augame, automatiškai mokomės kaip gyventi, automatiškai esame smalsūs, kad įgytume reikalingų žinių, susirandame kuo geresnį darbą, stengiamės susirasti kuo geresnę antrą pusę. Tame nėra jokių problemų. Tačiau problemos atsiranda tada, kai mes turime savo nuomonę apie visa tai, ir tokiu būdu iškraipome natūralias energijos tėkmes.
Jei tik būsi pakankamai sąžiningas, pripažinsi, jog kažkokios tęstinės problemos — tik tavo valios bejėgystės pateisinimai, panašiai kaip metant rūkyti surandi šimtus pasiteisinimų kodėl tai yra tau gerai ir naudinga.
Mūsų protas — tai problemų šaltinis, kuriantis prieštaravimus (nuomones ir įsitikinimus) tarp natūralios Visatos tvarkos ir to, ko norime, kad būtų.
Tam, kad lengviau išgyventų, žmonės išmoksta tam tikrų išgyvenimo taisyklių, tikėjimų, įpročių, stereotipų, nuostatų, kitaip sakant, „nuomonių”.
Tačiau faktas, kad nėra absoliučiai teisingų išgyvenimo taisyklių. Nėra absoliučiai teisingų nuomonių. Nėra absoliučiai teisingų tikėjimų. Yra tik labai sudėtinga realybė, kurią mes visi bandome supaprastinti (kad lengviau gyventųsi) iki tam tikrų taisyklių ar įstatymų.
Taip, nuomonės įgyjami, kad būtų lengviau išgyvenama. Briedžiui turint išankstinį nusistatymą vilkų klausimu, lengviau vien jį užuodus pabėgti.
Tačiau gyvūnų, turinčių kalbą ir mąstymo dovaną pasaulyje, siekis išgyventi geriausiu būdu gali įgyti keisčiausias formas, tokias kaip: vergovė, rasinis profiliavimas, linčiavimas, genocidas, etninis valymas, religinis persekiojimas, pogromai, efebifobia7, gerontofobija8 ir panašūs dalykai, neatnešantys žmonijai sveikatos.
Būtų gana sunku gyventi, jei kiekvieną savo veiksmą nuodugniai svarstytume, vietoje to mes turime automatines taisykles, pavyzdžiui „galima“ ir „negalima“, „reikia“ arba „nereikia“, „noriu“ arba „nenoriu“.
Išmokimą galima vadinti smegenų plovimu. Tarkime, žmogui atsitiko nelaimė, jis neturėjo ko griebtis, ir įtikėjo į dievus. Grynas smegenų prasiplovimas — perkelti atsakomybę aukštesnei būtybei, kurios niekada nematei.
Tu lyg pripažįsti, kad esi silpnas pakelti gyvenimo sunkumus, per silpnas imtis totalinės atsakomybės už savo gyvenimą, dėl to ieškai užtarimo perkeldamas savo galią kitam: kitam žmogui, aplinkybėms, dievams ir kitokiems įtikėjimams, kuriems galią suteiki tik tu pats.
Taisyklės taip pat prisiimamos esant didesniam pavojui išgyventi. Protas taip elgiasi, kadangi esant pavojui, laiko galvoti nelieka, tiesiog paklūsti pirmai pasitaikiusiai taisyklei, o po to atsiradus panašioms aplinkybėms paklūsti susiformavusiai schemai.
Pavyzdžiui, vieną žmogų labai nervino problemos su nosimi, jeigu ji užsikimšdavo, jam kildavo įsiūtis. Ankštos erdvės taip pat asocijuodavosi su dusimu. Vieno seanso metu išsiaiškinome, kad gimimo metu jis buvo pridusęs, negalėjo kvėpuoti.
7 Efebifobija – jaunimo baimė, daugelio tyrinėtojų nuomone, turinti neigiamą įtaką šalių ekonomikai ir demokratijai.
8 Gerontofobija – stereotipai apie senus žmones kaip apie netinkamus darbuotojus ir pan.
Ir kai tik tos schemos aplinkybės pasireiškia, ta schema įsijungia ir veikia.
Smurto, patyčių ir panašiais atvejais žmogus priima agresoriaus arba aukos išgyvenimo taisykles ir įpročius. Vienus žmones pavojus išgyvenimui sužlugdo, kitus — sustiprina, o dar kitus padaro agresoriais.
Nuomonės įgyjamos bendraujant, kitaip sakant — gyvenant.
ūti auka — tai daug energijos reikalaujantis sugebėjimas, nes turi išeikvoti daug energijos, kad palaikytum visas save ribojančias taisykles. Kaip taisyklė, aukos dažniausiai visada būna pavargusios.
Jeigu susiduri su agresoriumi, turi du kelius — atsakyti agresija į agresiją (gintis), arba paklusti agresoriui (tapti maistu). Kadangi pasipriešinti agresoriui gana pavojinga (taip „mąsto” žmogaus protas), tai žmogus dažniausiai renkasi paklusnumo vaidmenį, ypač jei agresorius yra „mylimas“ ar šie žmonės yra susirišę kitokiais saitais, tarkime, turto ar saugumo.
Puolęs, agresorius dažniausiai nusiramina, nes jo protas „mano”, jog pagaliau atliko savo priežastį, o naujoji jo auka tapusi jo tikėjimo pasekme tikisi „na, bet daugiau taip turbūt neatsitiks, jis pasitaisys, iš esmės jis yra geras“.
Taip atsiranda nuomonės – mes gyvename, kitaip sakant – bendraujame ir susiduriame su priešingomis mums patiems jėgomis, tada mes pasirenkame kaip į tuos konfliktus reaguoti – įgyjame nuomonę. Tada nuomonės gali būti paneigiamos arba patvirtinamos, vėlgi priklausomai nuo mūsų pasirinkimų, ir virsta įpročiais, kurie įtakoja mūsų gyvenimo kokybę.
Žmonės tampa pasekmėmis — aplinkybių, kitų žmonių ir, žinoma, dievų aukomis. Nes taip patogiau. Kur kas patogiau gulėti ant sofos, nei ją sukapoti. Patogu gyventi aukos komforto zonoje, būti kažkieno maistu, ramiai kasdien eiti į tą patį darbą. Tave muša alkoholikas vyras, bet tau gerai, nes išsiskirti su juo — nepatogu, turbūt bus problematiška, ir nežinai kas tavęs laukia ateityje. Taip mąsto žmogaus gyvūniškoji prigimtis. Noriu kažką pakeisti, bet bijau, todėl toliau guliu ant savo pasiklotos lovos.
Tai — evoliucijos programavimas, ir kad kiek žmogus kartotų, jog jis esą mąsto, taip nėra kol jis sąmoningai nesuvokia, neapsvarsto ir nepakeičia savo tikėjimų, taisyklių, įpročių, savo tokių svarbių nuomonių.
Pats žmogus nusprendžia kaip nesaugumo jausmas įtakos jo asmenybę. Kuo sąmoningesnis, kuo labiau jis suvokia savo jausmus ir jų priežastis, tuo didesnė tikimybė, kad pavojus išgyvenimui jį sustiprins, ir kuo mažiau sąmoningas, kuo menkiau suvokia savo jausmus, tuo didesnė tikimybė, kad jis priims aukos arba smurtautojo vaidmenis. Nematydamas jokios tarpinės normalios išeities, jis puls į kraštutinumus.
Reikia mąstyti taip „aš turiu šią problemą ir aš labai bijau, bet aš suvokiu, kad aš bijau, o baimė stabdo mano veiksmus, todėl, kad ir kiek bijočiau, turbūt bandysiu surasti daugiau informacijos, kad baimė išbyktų“ vietoje „aš turiu šią problemą, aš turiu šią problemą, aš turiu šią problemą ir labai bijau, labai bijau, labai bijau“.
Jeigu turite tęstinę problemą:
- Nagrinėkite ją,
- Svarstykite ją,
- Klausinėkite apie ją,
- Išbendraukite ją,
- Keiskite savo nuomones ir veiksmus,
bet ne
- Kartokite savo įprastinę nuomonę.
Žmogus gyvena šioje Visatoje ir susiduria (bendrauja) su kitais žmonėmis. Per šiuos susidūrimus formuojasi išgyvenimo taisyklės, nuomonės. Priklausomai nuo įvykių, į vienus dalykus formuojasi trauka, į kitus — stūma. Taip žmogus tampa sudėtinga būtybė.
Išgyvenimo taisyklės, nuomonės ir tikėjimai gali formuotis dviem būdais — nesąmoningai arba sąmoningai.
Pavyzdžiui, yra žinoma, jog šeimose, kuriose buvo smurtauta, smurtas gali replikuotis palikuonių šeimose. Taip pat pagal atitinkamus sociologinius tyrimus, didžiuma mergaičių, kurios buvo išprievartautos vaikystėje, tampa prostitutėmis.
Tai nesąmoningi, robotiški, schematiški, reaktyvieji elgesio modeliai (vaidmenys). Pasąmonėje tai vyksta panašiai kaip, „aha, jis mane išprievartavo, jis mane nugalėjo, vadinasi jis stipresnis už mane, vadinasi jis geriau išgyvena, vadinasi jei tapsiu kaip jis, aš taip pat nugalėsiu kitus, o tai reiškia geresnį išgyvenimą”.
Sąmonė — tai psichokinezės mašina, galinti sau ar kitiems suteikti, atimti ar perkelti galią valdyti reiškinius, situacijas, įvykius, vietas, laiką ir kt.
Gamtoje problemų nėra, kadangi ji natūraliai jas subalansuoja, ir tokiu būdu išsprendžia. Atėjus žiemai, medžiai jau numetę lapus pasiruošę miegui, ir meškos prisirijusios lašišų lenda į urvus žiemoti.
Gamtoje dauginasi kirminai, kuriuos lesa paukščiai, paukščius suėda plėšrūnai ir t.t. palaikomas natūralus balansas, todėl gamtoje a priori problemos neegzistuoja, nebent disbalansas būtų palaikomas dirbtinai, ilgesnį laiką. Balansas gamtoje egzistuoja dėl to, kad joks individas nėra pakankamai stiprus, kad galėtų išbalansuoti dalykus tokiu būdu, kad kiltų problemos.
Problemos gali egzistuoti tik tiesiniuose dariniuose, pvz., tarp tikslo ir jo kliūties. Vienintelis dalykas, galintis palaikyti ilgalaikius tiesinius darinius yra sąmonė.
Gamta yra fraktalinė, kitaip tariant, gamta yra pernelyg nereguliari, jos atskirų individų siekiai yra pakankamai neilgalaikiai, kad joje būtų įmanomi tęstiniai konfliktai.
Tam, kad kažkas egzistuotų, tame turi egzistuoti melas, kitaip sakant, kažkoks pastovumas. Chaose problemų nėra, kadangi tik susidaręs darinys taip pat natūraliai išnyksta, veikiamas kitų darinių.
Tačiau sąmonė gali valios pagalba įsakyti palaikyti susidariusį darinį tiek, kiek reikės. Taip atsiranda vis stipresni ir vis ilgesni konfliktai. To įrodymas – joks šios žemės padaras nebuvo atlikęs tokių „žygdarbių“ kaip šimtų milijonų savo pačių rūšies individų genocidas.
Viskas vien dėl to, kad vieni sako vienaip, kiti – kitaip, ir tęsia savo teisumą iki paskutinio kraujo lašo. Atsiranda trintis. Atsiranda problemos.
Gamtoje nužudyti kitą reiškia — išgyventi geriau, nes tu valgai, o kitas neužima tavo ploto. Tačiau gamta turi savireguliacijos mechanizmus – jokia rūšis nepaplito per dideliame plote, kad nesukeltų disbalanso.. Kai įsimaišo protas, įmanoma kur kas efektyviau palaikyti savo siekį išgyventi, vadinasi ir daugintis, o vadinasi ir sukelti disbalansą.
Vienintelis dalykas Visatoje galintis sukurti tam tikrą pastovumą tėra protas, arba — sąmonė. Jeigu gyvūnai paklūsta impulsams tada, kai jie ateina, ir ne daugiau, bei konkuruoja su kitų individų impulsais tik tiek, kiek yra užprogramuoti, žmogus gali palaikyti ir įvairiais būdais tvirtinti savo impulsus, tuo sukeldamas tiek teigiamą, tiek neigiamą pastovumą, tuo įgydamas neprilygstamą galią konkuruoti.
Gamtoje yra daug atsitiktinumų, daug kreivių, tačiau visi jie kartu yra balanse. Ir vienintelis dalykas, kuris išbalansuoja šią natūralią tvarką yra žmogaus protas.
Protas gali manyti visiškai kitaip nei yra iš tiesų, dėl to ir atsiranda disbalansas, vadinasi ir problemos.