Problemą galime apibrėžti kaip kliūtį ar sunkumą kelyje į nustatytą ar nusistatytą tikslą.
Kadangi upė, tekėdama link savo tikslo — jūros, į sutiktas kliūtis reaguoja natūraliai, ne kaip į sunkumus, tiesiog taip jau yra, tai išliekančią problemą galime apibrėžti ir kaip bet kokį nukrypimą nuo pusiausvyros būsenos.
Pusiausvyra — tai ramybės, darnos būsena. Kai žmogus laimingas, jis — pusiausvyroje, jo pernelyg netrikdo įvairios problemos. Jei jos ir pasitaiko, tai išsprendžiamos lengvai, žaismingai, vien į jas pažvelgus.
Upė, susidūrusi su užtvanka, natūraliai sukelia didelį triukšmą, tačiau anksčiau ar vėliau vis vien pasiekia savo tikslą.
Ar upė pergyvena dėl to, kad atsitrenkė į užtvanką? Turbūt ne, toks biznis. Ar upė pergyvena dėl to, kad kilo toks natūralus triukšmas? Turbūt ne, nes toks biznis. Upė tiesiog teka, o voveraitės žiemai renka riešutus.
Tokia natūrali pasaulio tvarka.
Problema yra nukrypimas nuo pusiausvyros būsenos.
Pusiausvyros būsena kokiu nors atskiru laiko momentu dažnai nėra įmanoma, todėl laikome, kad problemos yra natūralios pasaulio tvarkos dalis.
Arba kitais žodžiais, problemos atsiranda tada, kai prieštarauji natūraliems visatos dėsniams. Ir patys šie atsirandantys ar sukuriami prieštaravimai taip pat yra natūralūs, taip kaip natūralus yra mūsų turimas protas — šių prieštaravimų šaltinis.
Problemos nėra baubas — tai natūrali pasaulio tvarka. Turėdami savo protą mes taip pat susikuriame įvairiausias problemas, ir tai yra natūrali pasaulio tvarka.
Pavyzdžiui, žmonija pagalvojo, o kodėl mums būtina mirti nuo kare sulaužytos kojos, ir paprieštaravo šiai natūraliai tvarkai sukurdamas chirurgiją. Tačiau bet ko sukūrimas taip pat yra problema, todėl chirurgija — tai tik dar viena sritis, kurioje būtina kelti uždavinius ir juos spręsti.
Apibendrinant, pasaulis — tai kratinys, siekiantis pusiausvyros, o žmogaus protas — problemų šaltinis, siekiantis suardyti šią pusiausvyrą, tačiau tuo pat metu besistengiantis ją pasiekti.
Kiekvienas žmonijos išradimas yra problema, reikalaujanti įvairių sprendimų, pastangų ir dar daugiau problemų, tačiau tuo pat metu kiekvienu išradimu žmogus siekia aukštesnės kokybės pusiausvyros.
Ir analogiškai, kiekviena mūsų mintis, sugeneruota mūsų proto, yra problema, reikalaujanti pastangų, emocijų ir dar daugiau problemų, tačiau tuo pat metu mūsų visų protai — galingiausi kvantiniai kompiuteriai šioje žemėje siekia tobulesnės pusiausvyros.
Pusiausvyra niekada nepasiekiama, kadangi atsiradus tam tikrai ramybei, protas iš karto sugeneruoja naują tikslą, kuris reikalauja naujų su juo susijusių problemų sprendinių.
Taip mes suprantame, kad protas neatsirado atsitiktinai, o tik dėl tos pačios vienos problemos sprendinio — pasiekti dar tobulesnės pusiausvyros. Karai ir tie nėra atsitiktiniai, jų giluminė priežastis ne ta, kad kažkas kažką nužudė, ar kažkam prireikė naftos, ir dėl to kilo konfliktas, bet dėl bandymo pasiekti pusiausvyrą.