Visos mūsų elgesio priežastys (vadinasi ir mūsų gyvenimo rezultatai) glūdi štai tokiose taisyklėse, kurių pagrindinė:
Pagrindinis šios Visatos siekis yra išgyventi arba kitaip — būti balanse.
Visi šios Žemės padarai, įskaitant ir žmones siekia vieno — išgyventi kuo geriausiu būdu. Visi padarai gimsta, auga, konkuruoja tarpusavyje, dauginasi, miršta ir ratas iš pradžių. Įvairiausios formos valgo viena kitą, kad išgyventų jiems įmanomai suprantamu būdu.
Neįmanoma išgyventi kuo geriausiu būdu nebūnant balanse.
Pavyzdžiui, briedis gali turėti įsitikinimą, kad vilkai puola briedžių giminę neteisėtai ir nepagrįstai, ir vieną dieną nuo situacijos pervertinimo jį gali trenkti apopleksija.
Taip briedis savo mintimis išbalansuoja natūralius dalykus, ir sukelia sau papildomų problemų, o gamta už tai jį kaip disbalanso šaltinį „neutralizuoja“.
Norint būti balanse reikia atlikti daug apskaičiavimų, todėl mes ant savo pečių turime galingiausią Visatoje kvantinį kompiuterį — savo smegenis.
Iš vienos pusės, smegenys visada siunčia mums tokius signalus, kurių mums tuo metu reikia balansui palaikyti. Jei mes persidirbame – mes pradedam jaustis buki, užsimanome miego. Jeigu nesiseka – juntame stresą, nerimą. Smegenys žino kada geriausia ilsėtis, o kada dirbti, ir iš tiesų, kai gerai pailsi, gerokai patinginiauji, po to padarai daugiau ir kokybiškiau nei versdamasis kūliais per galvą. Be to, toks elgesys yra žymiai malonesnis. Ir atvirkščiai, neklausyk savo smegenų, ir turėsi daugiau problemų.
Iš kitos pusės, mūsų pačių įsitikinimai įtakoja mūsų smegenų veiklą ir jos iškraipymus.
Jūs galite dirbti kaip išprotėjęs, versti save dirbti, nepaisant to ką sako smegenys, bet galų gale susidursite su sveikatos problemomis. Kūnas negali iššokti aukščiau savo natūralaus balanso ribos.
Galite būti galingas Romos imperatorius ir užkariauti dideles Pasaulio žemes, bet galų gale sistema taps išbalansuota, per didelė, lengvai reketuojama vien dėl to, kad apsaugoti žemėms reikia daugybės samdinių, ir sužlugs.
Pagrindinis šios Visatos natūralus siekis yra palaikyti balansą tarp dviejų pagrindinių veiksmų — traukos ir stūmos, arba priežasties ir pasekmės.
Bet kas šioje Visatoje, kad išgyventų palankiausiu būdu, privalo būti kažkuria prasme tiek priežastis, tiek ir pasekmė, priešingu atveju dalykai išsibalansuoja ir kyla „priverstinis“ jų grąžinimo į balansą pavojus.
Kodėl išbalansuoti dalykai visada automatiškai subalansuojami? Žmoguje tai vyksta dėl to, kad nervų sistema negali ilgai dirbti ribinėse būsenose, ji visada sugrįš į komforto būseną. Štai kodėl žmogus pastoviai verčia save motyvuoti sportuodamas („jei nejudu, aš sustingstu“), dirbdamas („jei nedirbu, aš aptingstu“). Arba štai kodėl po kelionės grįžus į namus, jie atrodo nauji – tai nervų sistema „pamiršo“ įprastą komfortinį vaizdą.
Kodėl visada grįžtama į balansą, komforto zoną? Kadangi taip išgyventi lengviau. Smegenys mano — lengviau išgyventi įprastoje, pažįstamoje aplinkoje, todėl jos susidaro aplinkos vaizdą, ir jeigu kas atsitiks, reakcija į tai bus nedelsianti.
Tai vyksta, kadangi smegenys turi būti visada pasiruošusios išvengti pavojaus, ir išgyventi. Tai užprogramuota mūsų pamate – reptilinėse smegenyse, kurios atsakingos už esminius išgyvenimo „fight-or-flight“ impulsus.
Jeigu išbalansavimas pernelyg didelis, automatinė reakcija į jį taip pat gali būti per stipri arba reakcija gali būti klaidinga. Pavyzdžiui, kai žmogus serga alergija, jo imuninė sistema per stipriai reaguoja į tam tikrus alergenus, ir dėl to gali jį pražudyti.
Taip pat mes galime turėti įsitikinimų, kurie gali išbalansuoti dalykus, dėl ko gali atsirasti bereikalingos, iškreiptos reakcijos, vadinasi ir problemos.
Normalus žmogus negali būti vien priežastis, nes tokiu atveju jis būtų diktatorius, ir negali būti vien pasekmė, tokiu atveju jis būtų auka.
Tad sėkmės ir laimės paslaptis — būti pusiausvyroje tarp priežasties ir pasekmės, sugebėti, kai reikia būti priežastimi, o kai reikia — pasekme.
Kad ir ką sakytų žmogus apie savo gyvenimą, pasąmoningai jis stengiasi išgyventi bet kokia kaina… net ir savo gyvenimo kaina.
Galite, pavyzdžiui, bandyti padėti benamiui, bet jis jums turbūt prikurs daugybę išmoktų pasiteisinimų, išreikš daugybę savo svarbių nuomonių apie tai, kad jam padėti negali niekas, jis tik kartos „kalta valdžia”, „mane apgavo”, „nėra darbo”, „man niekas neduoda darbo“ ir t.t.
Bandykite padėti narkomanui, bet jis suras tūkstančius pasiteisinimų kodėl jis negali to ar ano padaryti, jis tik kartos „negaliu”, „nemoku“, „tai stipriau už mane”, „jau viską išbandžiau“ ir pan.
Bandykite kiek galite, bet kol žmogus nepakeis savo nuomonės, tol jūs tik gadinsite sau nervus. Nei man, nei tau padėti negali niekas, išskyrus tave patį. Jeigu kas nors prašo manęs idėjos, aš tik sakau, kad jei aš duosiu tau idėją, tu nieko nepasieksi, nes ji bus tiesiog ne tavo. Visi esame skirtingi, ir siekiame geriausio išgyvenimo skirtingais būdais.
Daugumai žmonių išgyvenimo siekis yra nesuvoktas, taip kaip nesuvokia to pati gamta, todėl jie tegali reaktyviai kaip ir kiti gyvūnai priimti naujas taisykles.
Tarkime, mušamas šuo reaktyviai priima taisyklę, „išgyvenimas yra lygus būti paklusniam ir bučiuoti užpakalį šeimininkui”. Taip šuo tampa „dresiruotas“. Gyvenimas dresiruoja mus, ir mes išmokstame jo taisyklių.
Taip ir gyvenimo (ar gamtos) mušamas žmogus kažkada pamąsto „nu blet, o gal visgi yra aukštesnė jėga, ir ji mane valdo”. Taip pat kaip senovės žmogus galvodavo „Griausmo Dievas yra galingesnis už mane, jis mane nutrenks už nuodėmes”.
Visiškai neteisingi tikėjimai, atsiradę dėl žmogaus proto ribotumo, nesuvokimo, kad ir perkūnas, ir kiti taip vadinami dievai iš tiesų tėra nesuprastos jėgos, nesuprasta informacija, kitaip sakant, melas pateisinti žmogaus negalią ir kvailybę. Žmogus iki šiol nesugebėjo suvaldyti gamtos ir esminių Visatos jėgų, todėl tokie tikėjimai yra išlikę nuo pat akmens amžiaus laikų.
Mūsų tikslas — tai išplėsti savo sąmonę pakankamai, kad mes suvoktume ne tik savo protą, bet ir savo jausmus, ir pagrindinį išgyvenimo instinktą, bei galėtume visa tai kontroliuoti.
Tikslas — parodyti žmogui KAS ir KAIP įtakojo jo dabartinį gyvenimą, o globalus tikslas — KAS ir KAIP įtakoja žmoniją, kad ji sugebėtų išgyventi globalinių katastrofų metu, o ne sėdėti neelektrifikuotam urve ir melstis monai bei mamonai, bei aukoti kitus savo prietelius, kad dievai susimiltų ir paliktų jį vargšelį ramybėje.
Ir, žinoma, suvokę, kad ne mes vieni siekiame išgyventi, galbūt kada nors susiprasime ir išmoksime nebeleisti į atmosferą sudegusio juodojo purvo smarvės.
Ir štai iš viso to sekanti žmogaus nelaimingumo priežastis:
strong>Gyvenimo kokybę iš esmės įtakoja nuomonė kaip gerai mes išgyvename.
Žmogus nelaimingas tik todėl, kad jis pasąmoningai ar sąmoningai „mano”, jog jis kaip individas neišgyvena pakankamai gerai.
Net jei esi multimilijonierius, o tiki, kad išgyveni nepakankamai gerai, būsi nelaimingas.
Laimingas gali būti tik savo komforto zonoje. Jeigu nesi komforto zonoje, vadinasi jauti baimę, jauti nerimą, privalai judėti, ir dėl to nesi labai laimingas. Tokia yra pastanga.
Visi žmonijos pasiekimai — iš nuomonės, jog išgyvename nepakankamai gerai. Ir žinoma, su visais nesuskaičiuojamais išradimais, mes vis dar pagalvojame, „ne, dar blogai išgyvename“. Taip žmogus, gavęs naują postą nusiperka Mercedes, ir po to vis vien svajoja apie Bugatti.
Su testosterono pliūpsniu brendimo metu žmoguje yra užprogramuotas atitolimas nuo tėvų. Staiga smegenys naujam suaugusiajam pasako „būdamas kartu su savo tėvais tu blogai išgyveni“, ir naujas žmogus pradeda maištauti arba siekti gyventi savarankiškai, ir išgyventi per save patį: susiranda darbą, dirba, perka būstą ir kitus daiktus, kad tik įgytų geresnę nuomonę apie savo išgyvenimą.
Kad Visata būtų pusiausvyroje, dvi jėgos turi keisti viena kita, tarkime, jei imiesi veiklos ir jautiesi nelaimingas, tai vėliau būsi laimingas (pasiekęs savo ar tiesiog nusikratęs darbo naštos).
Tačiau kas svarbiausia, nereikia jokios prievartos norint kažko pasiekti. Tereikia pasiekti pakankamą balansą, kad atsirastų trauka į naują būseną.
Tarkime, gali linksmintis per dienų dienas, bet galų gale tai atsibosta ir norisi užsiimti rimtu darbu.
Buda iki savo nušvitimo ilgus metus linksminosi kol tai nusibodo, ir jis atsisėdo prie savo medžio.
Priežastis kodėl nejudi toliau yra ta, kad nesi patyręs pakankamai gero iš to, ką siūlo dabartinė situacija.
Pavyzdžiui, turi vieną kompiuterį. Galų gale patiri iš jo visą jo turimą galią, visiškai jį pažįsti, tuščios vietos užsipildo, ir tau pradeda nebeužtekti jo resursų, atsiranda natūrali trauka link naujo, dar galingesnio ir talpesnio kompiuterio.
Arba gyveni vienuose namuose, ir tuo momentu, kai tau atsibosta tų namų sienų spalva, tu automatiškai pradedi siekti naujo, geresnio komforto. Viskas vyksta natūraliai, be prievartos.
Tai reiškia, kad viskas susiveda į pakankamo balanso siekimą. Tam, kad pradėtum judėti į geresnę būseną, reikia pajusti pakankamai to, ko yra dabartinėje būsenoje, ir po to atsiras trauka į geresnę būseną.
Priežastis to, kodėl mes stovime vietoje ta, kad mes nepakankamai patiriame. Kitais žodžiais sakant, priežastis to, kad nesame priežastys ta, kad esame nepakankamos pasekmės. Norint tapti priežastimi, reikia dar tapti ir pasekme.
Žinoma, patyrimas priklauso ir nuo proto dalykų. Vienam kažko gali būti per mažai vien pažvelgus, o kitam per akis visam gyvenimui. Taigi, judėjimas į geresnes būsenas apskritai sueina į nervų sistemos vystymą.
Yra tik kelios išeitys į balansą:
Žmogus patiria per mažai malonumo, ir jį bando kompensuoti sakydamas, jog tai, ką jis turi ir yra tai, ko jis siekė. Taip žodžiais jis pasiekia savo balansą, komforto zoną, sustoja ir niekur nejuda.
Žmogus patiria pakankamai malonumo, ir tada jis pradeda siekti priešingybės, taip subalansuodamas savo gyvenimą.
Pavyzdžiui, gyvenimas slenka nuobodžiai, tada išbalansuoji dalykus ir išleidi dešimtadalį savo mėnesio atlyginimo dėl vienadienio malonumo kur nors kitame mieste, pajunti pasitenkinimą, taip išeini iš komforto zonos, pradedi siekti kažko toliau.
Galimas ir kitas balanso pasiekimo variantas:
Žmogus patiria pakankamai malonumo, dėl to patiria beprasmybę, ir pradeda ieškoti stipresnių malonumų taip išbalansuodamas jėgas, dėl ko Visata gali jį neutralizuoti, kad pasiektų balansą.
Pavyzdžiui, žmogus eina per vakarėlius, tada prasideda važinėjimas išgėrus, galų gale viskas užsibaigia kokainu ir mirtimi griovyje.
Ankstesni guru jus mokė, kad išeiti iš komforto zonos galima tik sukėlus skausmą, prisivertus kažką veikti, nors iš tiesų iš komforto zonos galima išeiti ir naudojant malonumą.
Taip, joks guru neturi atsakymo į tingėjimą ar išėjimą iš komforto zonos, nes jie tiesiog nežino atsakymo. Jie bando sakyti — bandyk sukelti stresą, kad išeitum iš komforto zonos, bandyk motyvuoti save, sukelk skausmą, „užsipumpuok“, kad pradėtum veikti, bet ką jei tu nė velnio nenori nieko daryti, ką jei nenori nieko siekti, ką jei tiesiog tingi.
Ir aš pasakysiu, tai yra visiškai normalu. Jei nori kažką pasiekti, bet tingi — reiškia, kad patyrei per mažai tingėjimo, ir Visata tau jį dabar daro. Išeitis — patingėk kurį laiką dar labiau, ir po to atsiras natūrali trauka į tai ko tu nori.
Jeigu nuobodžiaujate, bet norite kažko siekti, bet nieko nedarote, nuobodžiaukite dar daugiau, ir atsiras natūrali trauka į geresnę būseną.
Negi tie žmonės, kurie tęsia nesibaigiančias paieškas to, ko nepametė, skaito įvairiausias motyvuojančias knygas yra laimingesni už tuos, kurie tiesiog gyvena? Kažkada atradau paradoksalų dalyką, žmonės, skaitantys motyvuojančias knygas, iš tiesų nė velnio nedaro. Ir to priežastis – klaidinga siekio veikti kompensacija, auganti iš klaidingų įsitikinimų.
Tokia natūrali pasaulio tvarka. Jeigu klausomės to, ką sako mums mūsų nuojauta, mes išgyvename geriausiu būdų, nes mūsų smegenys viską stengiasi apskaičiuoti taip, kad egzistuotų balansas.
Jeigu kažkoks dalykas nėra subalansuojamas, proto ir valios jėga verčiamas būti disbalanse atsiranda energijos iškraipymai, pasireiškiantis įvairiausiai nelogiškai dalykais ir iškrypimais.
Taip protas gali sakyti, paieškos – tai ne tikras gyvenimas, štai tau impulsas veikti, o žmogus tą impulsą, kurį galėtų įdėti į veiklą, vėl paverčia bereikalinga veikla –
paieškomis to, ko niekad nepametė. Ir žmogus, darydamas paiešką, sako „aš siekiu“. Grynas nelogiškumas.
Jeigu paimtumėte priešingus galingo magneto polius, ir artintumėte juos vieną prie kito, stūmos jėga būtų vis stipresnė. Taip pat ir su balansu Visatoje, kuo didesnis disbalansas, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus kažkokiu būdu subalansuotas.
Savo nelaimės periodus mes turime išnaudoti kuo naudingiau, nes tokie periodai yra energijos kaupimo laikas. Tokiais periodais formuojasi filosofija, kuri jau vėliau, aktyvios veiklos periodu padeda kur kas greičiau pasiekti savus tikslus.
Tuos ilgus metus, kuriuos kiti švaisto darbui ir kapitalo bankams už paskolas krovimui, geriau jau pagyvenkite patvoryje. Tai duos daugiau naudos nei subalansuotas gyvenimas.
Disbalansas nėra vien blogio, bet ir visų pasiekimų šaltinis. Disbalansas, konfliktas gali laisvai jus sužlugdyti, bet gali ir įkrėsti proto. Gyvenimas šiukšlyne gali jus paversti šiukšle, tačiau kai kuriuos žmones jis paverčia genijais.
Kodėl taip yra? Visų pirma todėl, kad fiziškai Visata privalo kažkokiu būdu subalansuoti dalykus, dėl to didelis nukrypimas į vieną pusę gali būti paverstas dideliu nukrypimų į kitą pusę, ir psichiškai žmogaus protas esant dideliam nuokrypiui gali pastebėti kai ką daugiau nei tas, kuris yra savim patenkintam komfortiškame balanse.
Blogi laikai ne visada blogis. Pavyzdžiui, gali pakeisti daugybę darbų, o po to tapti pasaulinio garso kino žvaigžde. Jeigu nepasiseka verslas, po to atsigriebi keturgubai. Miršti — gauni kitą kūną.
Ir tik nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, kur jis investuos tą atsiradusią trauką ar stūmą tarp magneto polių.
Prisiversti kažką daryti nėra visai teisingas pasiekimų būdas, kadangi egzistuoja tikimybė, kad smegenys bandys subalansuoti šią pastangą, ir kuo labiau versitės, tuo greičiau pavargsite, ir tuo labiau visiškai nesinorės ko nors daryti.
Būti laimingam – tai sugebėti pakankamai gerai suderinti buvimą pasekme ir buvimą priežastimi.
Turto (daiktų, meilės, pripažinimo, garbės ir t.t. ir t.t.) troškimas — tai tos pačios vienos išgyvenimo pastangos išraiška.
Ar Buda buvo teisus, teigdamas, kad to reikia atsisakyti, norint pasiekti taip vadinamą Nirvaną? Ne. Lengva būti laimingam gulint ant sofos. Lengva ir Budai būti Nirvanoje, atsisakius bet kokių troškimų.
Lengva sakyti, norai — visų problemų ir kančių šaltinis. Taip, tai tiesa. Tačiau ar ne kvaila dėl šios priežasties jų atsisakyti. Būk protingas ir sugebėk suderinti visus šiuos sudėtingus dalykus.
Lengva būti pasekme. Lengva būti priežastimi. Lengva būti dievo pasekme ir nejausti jokių norų, lengva būti diktatoriumi ir nejausti jokios sąžinės graužaties, tačiau sunku būti ir priežastimi, ir pasekmė. Sunku būti balanse.
Žmogus laimingas tampa tada, kai suvokia, jog jo esamos sąlygos visiškai negrasina jo išgyvenimui, t.y. tada, kai buvimas pasekme ir priežastimi yra subalansuotas.
Tarkime, jei jo žmona kasdien rėkia ant jo, jis yra per daug pasekmėje, dėl to nėra labai laimingas, ir bando atsigriebti kitur (pas meilužę, bare ir pan.)
Arba jis daug dirba ir daug uždirba, jis finansinėje priežastyje, tačiau dėl to gali nukentėti jo buvimas pasekme (arba tiesiog žmonos ar vaikų negalėjimas būti priežastimi jam), dėl to gali nukentėti jo santykiai su šeima. Ir, žinoma, dėl to atsirasti nelaimingumo jausmas.
Žmogus turi instinktą, išgyvenimo instinktą. Tai jo pagrindinis tikslas. Dar jis turi sąmoningai susigalvotų tikslų ir įgytų nuomonių, tačiau visi jo tikslai, net ir altruistiški, yra dėl vieno ir to paties — geros savijautos, poreikio atlikti pasekmę ir priežastį.
Tačiau laimė tuo pat metu yra žmogaus priešas. Būdamas laimingas, tu tiesiog stovi vietoje, esi balanse, nei krenti, nei kyli. Norėdamas patirti daugiau laimės, turi pakankamai patirti esamos laimės, kad ir kokia ji bebūtų.