Žmogaus laimės paslaptis — tai sugebėjimas suderinti buvimą priežastimi ir pasekme, o konkrečiai sugebėti:
- būti pasekme, kai to reikia,
- ir būti priežastimi, kai to reikia.
Jeigu žmogus nesugeba būti pasekme, jis turės problemų. Jeigu žmogus nesugeba būti priežastimi, jis taip pat turės problemų.
Bet koks nelaimingumo jausmas atsiranda iš konflikto, kitaip sakant, tikėjimo ar nuomonės sandūros, o kiekvienas konfliktas, savo ruožtu, gali būti skirstomas pagal išgyvenimo jėgos kryptį:
- Negali būti priežastimi. Tarkime, nenoriu dirbti, nes noriu linksmintis, dėl to kyla konfliktas su savimi (priešingos jėgos), ir dėl to aš esu nelaimingas: „Nenoriu, bet reikia dirbti”.
- Negali būti pasekme. Tarkime, nenoriu klausytis kitų nusiskundimų, nes pats jų pilna turėčiau, taigi pasipriešinu tokiam bendravimui, kyla konfliktas, man sako „tu manęs nesupranti“ arba tiesiog supyksta ir išeina, dėl to jaučiuosi itin nelaimingas.
Abu šie pagrindiniai nesugebėjimai „gydomi“ balansavimu. Jeigu negali būti priežastis — surask būdų ir nebūk ja dar kurį laiką, kad pakankamai pailsėtum. Jeigu negali būti pasekmė — nebūk ją dar kurį laiką ir greitai suprasi (jei būsi atviras sau), kad padarei kažką ne taip kaip derėtų.
Vienas žmogus turėjo atlikti vieną didelį darbą, bet labai tingėjo, dėl to atsigulė ant sofos pasižiūrėti televizoriaus. Po kelių valandų jam atėjo idėja kaip atlikti tą darbą su minimaliomis pastangomis, t.y. kaip automatizuoti darbą. Vietoje to, kad būtų sugaišęs savaites, jis sugaišo porą dienų.
Protas apskritai yra tingus ir ieško būdų kaip palengvinti sau gyvenimą ir išgyventi kuo geriau. Problemos atsiranda tik tada, kai žmogus valingai slopina proto generuojamas idėjas. Protas, apskaičiavęs kaip žmogus gali pasikeisti, tarkime, pasiūlo jam kelionę į užsienį. O žmogus vietoje to atsako „ne, negaliu, ten kas nors gali atsitikti“, ir jis lieka savo įprastoje erdvėje.
Iš vienos pusės, protas kartais sugeneruoja impulsus, kurie padėtų žmogui dar geriau išgyventų, bet iš kitos pusės jis taip pat įvertina savo pasiruošimą tų impulsų įgyvendinimui. Taip dvi priešingybės (tai kas nauja ir tai kas sena) susilieja į bendrą „kaip tiki, taip ir yra“ visumą.
Universalią sąmonės projektuojamą jėgą, galima suskirstyti ne tik kryptimis: priežastis, pasekmė; bet ir lygiais:
- Bendravimo
- Problemų
- Laisvės
- Sugebėjimų
Sąmonės jėga visada juda šiais lygiais: nuo bendravimo iki problemų, iki laisvės, iki sugebėjimų.
Normalus bendravimas virsta problemų neturėjimu. Problemų nebuvimas – laisve. Laisvė rinktis – sugebėjimais.
T.y., viskas prasideda nuo mūsų žodžių, tada žodžiai virsta problemomis, problemos — laisvėmis ir nelaisvėmis, laisvės — sugebėjimais ir nesugebėjimais.
Iškeli sau tikslą keltis kiekvieną rytą šeštą ryto, bet kiekvieną kartą nuspaudi žadintuvą, ir miegi iki septynių. Tikslas nepasiektas dėl melo sau („siekiau keltis šeštą, bet po to apsigalvojau“). Taip nukreipti išgyvenimo lentele nuo valdžios sau iki nesugebėjimo savęs valdyti. Ilgainiui tokie iškraipymai kaupiasi ir galų gale ne tik negali atsikelti šeštą, bet ir sumažėja kokie nors kiti sugebėjimai.
Jeigu jūs galite abiem kryptimis (priežasties, ir pasekmės) bendrauti su bet kokiu žmogumi ir bet kokia tema, jūs neturėsite jokių problemų, nes bet kokį savo viduje kylantį konfliktą (prieštaravimą kitam) sugebėsite išsakyti, o kito viduje kilusį konfliktą (prieštaravimą jums), sugebėsite išklausyti.
Tarkime, kažkas pasako „šaldytuvai yra vienos kameros”, jūs prieštaraujate „visai ne” (nes nenorite būti šios nuomonės pasekme), kyla konfliktas.
Jeigu kažkas pasako „šaldytuvai yra vienos kameros”, o jūs „taip, suprantu, bet aš turiu kitą nuomonę”, konflikto nėra.
Jeigu sugebate natūraliai priimti savo ir kitų impulsus bei juos suprantate iš kur jie kyla, problemų automatiškai sumažėja, nes jo dingsta tuo pat metu, kai tik jūs jas pilnai suprantate.
Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali užbaigti bet kokį nesugebėjimą, nelaisvę ar problemą vien savo žodžiais.
Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali užbaigti konfliktą vien savo žodžiais.
Pykosi du žmonės, vienas kitam išsakė daugybę argumentų kodėl vienas ar kitas yra neteisus. Galų gale, vienam žmogui išdavus argumentą, kitas su juo sutiko. Konfliktas buvo baigtas.
Konfliktas tęsiasi ne dėl vieno ar kito teisumo, bet dėl neužbaigto bendravimo ciklo. Panašiai kaip kalbėdami su siena jūs krentate išgyvenimo lentele žemyn, taip pat ir palaikote konfliktą, jeigu naudojate tik pasisakymus ir nė vieno išklausymo.
Tereikia tik subalansuoti dalykus — jeigu reikia pasekmės — sugebėti pabūti pasekme, jeigu reikia priežasties — sugebėti pabūti priežastimi. Tai logiškiausios reakcijos į įvykius.
Jeigu jūs sugebate būti bet kurios problemos priežastimi ar pasekme, jūs tampate laisvas. Jeigu įgyjate sugebėjimą rinktis, galite įgyti bet kokį sugebėjimą.
Iš kiekvieno bendravimo sutrikimo (priežasties ar pasekmės atmetimo), kyla konfliktas. Kiekvienas toks konfliktas yra problema.
Tarkime, kažkur perskaitote „pinigai turi būti uždirbami lengvai”, tačiau turite kitą nuomonę „ne, turi sunkiai dirbti dėl kiekvieno grašio”, kyla nematoma problema: jūs manote, kad taip kaip manote, taip ir yra, ir neįsiklausote į kitą nuomonę, nenorite tapti kitos nuomonės pasekme. Taškas, esate nelaisvas šioje prasmėje, dabar jau privalėsite nuo ryto iki vakaro sunkiai dirbti dėl kiekvieno grašio.
Arba reaguojate kitaip „hm… aš maniau, kad reikia sunkiai dirbti, pasidomėkime daugiau”. Jūs tampate laisvas šioje prasmėje sužinoti apie tai daugiau, ir galbūt pasiekti tai, apie ką kalba kiti. Taip nuo sugebėjimo bendrauti, atsikratėte problemos ir įgijote dar vieną laisvę kažką pakeisti.
Jeigu jūs sugebate turėti ar neturėti pasirinkimo laisvę savo noru, jūs sugebate įgyti bet kokį sugebėjimą.
Laisvė ir sugebėjimai prasideda nuo mūsų pačių žodžių.
Iš kiekvieno bendravimo sutrikimo kyla konfliktas, kuris yra problema, dėl problemų tampate nelaisvas. Kiekviena nelaisvė kažką daryti atneša tik nesugebėjimą tai daryti.
Jeigu senas žmogus sako „tuo kompiuteriu aš niekad neišmoksiu dirbti”, reiškia jis yra nelaisvas šioje srityje, vadinasi joje yra problemų, vadinasi yra bendravimo sutrikimų.
Konkrečiai tai gali būti, pavyzdžiui, nenoras tapti naujojo žinių ekonomikos pasaulio pasikeitimų pasekme (desperatiškas bandymas išlikti priežastimi bent kame nors šiame permainingame pasaulyje).
Gamta stengiasi išgyventi kuo geriau, seni žmonės — taip pat. Išgyvenimo jausmas priklauso nuo priežastingumo jausmo.
Kadangi žmonės vis mažiau gali būti priežastimis (spaudžia negailestinga konkurencija), jie įsigudrina tiesiog būti savo nesugebėjimų priežastimis. Nes taip lengviau.
Mūsų nesugebėjimas suderinti priežastį su pasekme žodžiuose ar būti priežastimi ir pasekme veda link problemų, problemos, savo ruožtu, link nelaisvės, nelaisvė – link nesugebėjimų.
Du scenarijai:
- Sugebėjimas būti priežastimi, kai to reikia ir sugebėjimas būti pasekme, kai to reikia -> problemų nebuvimas, kai to norite ir tikslų iškėlimas bei rezultatų pasiekimas tada, kai to norite -> laisvė -> sugebėjimai -> dar geresnis sugebėjimas bendrauti
- Nesugebėjimas bendrauti, nelogiškas bendravimas -> problemos, kurių nevaldote ir nesugebėjimas pasiekti išsikeltus tikslus -> nelaisvė -> nesugebėjimas -> dar blogesnis sugebėjimas bendrauti
Taip mes ir tobulėjame. Jeigu norite gyventi be problemų, išsilaisvinti ar lengvai įgyti naujų sugebėjimų, stebėkite savo sugebėjimą bendrauti, savo sugebėjimą būti priežastimi ir pasekme.