Kaip gyventi be problemų: Klausimai ir atsakymai

Kame tavo pasiekimų paslaptis?

Iš esmės, nėra jokios paslapties. Jeigu paklaustumėte bet kurio top performerio, jis atsakytų: „aš tik užsiėmiau mylima beikla“. Taigi, užsiimk veikla, kuriai tu skirtas, ir tau niekad gyvenime nereikės dirbti. O pinigai ateina kaip priedas.

Visos veiklos, kurios man kažką atnešė, buvo „just for fun“, va, pabandysiu ir pažiūrėsiu kas išeis. Nė viena veikla nebuvo dėl pinigų.

Ir visos veiklos, kurioms man reikėjo prisiversti, atnešė tik nuostolius.

Kas yra tikra sėkmė?

Tikra sėkmė yra, kai turi ir pinigų ir laiko. Jeigu turi pinigų, bet neturi laiko, tai nemanau, kad tai yra sėkmė.

Kaip motyvuotis pasiekimams?

Motyvacija yra mitas, skirtas tiems, kurie galvoja, kad reikia investutoi dideles pastangas tam, kad jie būtų verti kažko pasiekti.

Jeigu užsiimsi veikla, kuri tave paglemžia („kaptivuoja“), tau niekad gyvenime nereikės motyvuotis.

Mokausi vairuoti, greitai laukia egzaminas, tačiau pradėjau daryti vis daugiau klaidų ir labai jaudintis. Bandau kartoti „aš moku vairuoti“, bet nieko neišeina.

Jeigu kažkas neveikia – daryk tai atvirkščiai. Pastovus kartojimas, kad moki vartoti tik sukuria papildomą įtampą, kuri neleidžia atlikti veiksmo normaliai. Subalansuok įtampą su „nemoku vairuoti“ arba „kas blogiausio gali nutikti“. Tai turėtų subalansuoti įtampą į normalią būseną, ir klaidos išnyks.

Kaip nuginti blogas mintis?

Blogas mintis reikia ne nuginti, o išsiaiškinti tokių minčių kilmės priežastį.

Be to, „blogas“ yra abstraktus dalykas, o norint išsiaiškinti problemų priežastis būtina operuoti tikslia informacija.

Kaip išsiaiškinti tas priežastis?

Sužinoti priežastį – tai paklausti savęs kas sukelia tokias mintis, kodėl kyla tokios mintys, dėl kokių situacijų, įvykių, žmonių ir t.t. Žinoma, jeigu žmogus nemoka savęs klausytis, be išorinės pagalbos jis negali girdėti kokius atsakymus jis pats sau turi.

kodėl apskritai atsiranda blogos mintys?

Smegenys nemėgsta nekonkretumo (chaoso). Pradėk mąstyti tiksliais faktais – kas, kur, kada ir kodėl, ir problemos pasitrauks.

Padėkite man išspręsti mano visą gyvenimą.

Jeigu jūs perskaitėte knygą, kurioje yra visi atsakymai kaip išspręsti savo problemas, ir vietoje patikslinimų, klausiate kito žmogaus išspręsti viską iš esmės, reiškia, jūs perkeliate savo atsakomybę už savo gyvenimą kitam žmogui (tai gali būti ir grupė, ir dievas, žinoma), ir tai yra viena iš priežasčių KODĖL jūsų gyvenimas yra toks, koks yra.

Kaip išspręsti tinginystę?

Tinginystė apie kurią kalbame šiuo atveju rodo nuovargį, ilgą nesėkmių laikotarpį. Šiuo atveju reikia kuo mažiau stengtis siekti kažkokių tikslų, o greičiau sustoti ir pagaliau PILNAI pailsėti.

Kaip pagerinti rezultatyvumą? Atrodo stoviu vietoje.

Pareto dėsnis – 80 proc. ir daugiau veiksmų atneša 20 proc. rezultatų. Reikia ieškoti tų labai tikslių, o ne abstrakčių kintamųjų, kurie yra sunkiai pastebimi, tačiau atneša daugumą rezultatų.

Kiekvienas atvejis yyra unikalus ir savas, todėl nėra universalaus recepto. Kiekvienas verslas ar veikla turi savus taškus, kuriuos spaudant gaunami rezultatai. Tam surasti reikia dažnai poilsio, ramybės, ilgų apmąstymų, labai atidaus savęs ir kitų klausymosi.

Absoliuti dauguma žmonių klausytis nemoka, ir iš to kyla dauguma problemų.

Koncentruotos, tikslios mintys, kaip lazeris, turi didesnę galią, nei padrikumas ar tuščiažodžiavimas. Kaip ir parašyta knygoje – trūkstant atsakomybės veiksmai virsta neigiamais ir „žodiniais“.

Kaip man tapti finansiškai nepriklausomam?

Bet kokios veiklos sėkmė priklauso nuo to kiek jūs prisiimate atsakomybės už kitus, t.y. ką jūs duodate kitiems.

Jeigu jūs galite sukurti kažką, ką žinote, ką galite, ir kas gali dramatiškai padėti kitiems, ir kiti to nori, ir kitiems to reikia, ir nereikia daug pastangų nunešti tai iki jų (egzistuoja kažkokie jau esantys kanalai), tai turtą galite susikurti labai greitai.

Kaip spręsti nepagrįsto pavydo klausimą?

Šiuo atveju, kadangi jo buvusiose santuokose egzistavo neištikimybė, jam tai skaudus klausimas, ir čia jau reikia dirbti su juo.

Jūsų „įrodymai“ jam nieko nereikš, tai turi būti kažkas iš šalies, kas paaiškintų, kad jūs – tai NE jo buvusios. Kodėl iš šalies? Todėl, kad jūsų įrodymai negalioja, nes jūs esate asocijuojama su jo buvusiomis.

Žmogaus smegenys mažiau ar daugiau asocijuoja panašius dalykus, taigi bet kokie panašumai su jo buvusiais atvejais jam sukels tas pačias reakcijas, kuriomis ir baigėsi tie buvę atvejai.

Ką galite padaryti iš savo pusės? Pasistengti nedaryti jokių užuominų („pamelavau“, „nuslėpiau“ ir pan.) ta tema. Iš jūsų pusės tai gali atrodyti niekas, iš jo – daug. Turėtumėte vengti tokių atvejų, kad po to tektu apskritai apie ką nors „prisipažinti“.

Žmonės jaučia per menkiausias smulkmenas. Kitais žodžiais tariant, norint turėti absoliutų pasitikėjimą reikia užsitarnauti tą pasitikėjimą.

Deja, tai kartais trunka labai ilgai, gali būti, kad visą gyvenimą (kai kuriais atvejais), todėl jeigu iš jūsų pusės yra nors menkas netikrumas dėl to „viso gyvenimo“, jis tai pajus ir padarys atitinkamus sprendimus.

Norint, kad būtų abipusis stiprus pasitikėjimas reikia būti, deja, absoliučiai atviram. Ir ką tai reiškia? Tai reiškia, kad atvirumas turi būti iniciatyvinis, o ne priverstinis („mes ilgai ginčijomės ir tada aš pasakiau ką galvoju“). Pastarieji atvejai sukuria nepasitikėjimą ir konfliktus, kurie paskui veda prie santykių iširimo.

Tu viską suvedi į gamtos dėsnius, o ar tiki dievu?

Visų pirma, reikia apibrėžti kas yra tas dievas, apie ką kalbama. Būdamas ignostikas aš privalau apibrėžti sąvokas, apie kurias kalbame. Tačiau, jei kalbama apie krikščionių dievą ar musulmonų dievą, ne, netikiu. Aš nesu dualistas, taigi atmetu bet kokias dualistines pažiūras (gėris-blogis, dievas-šėtonas, rojus-pragaras, kūnas-siela ir pan.)

Taip viską perpratęs kaip du kart du tampi šiek tiek robotiškas: „aha, pabuvau priežastimi, dabar būsiu pasekme. Ok. vėl laimingas.“

Ne, aš netaikau to robotiškai, panašiai kaip išmokęs vairuoti žmogus nebegalvoja kada ką daryti, jam tai išeina automatiškai, tada jis yra Dao – Kelyje. Jis negalvoja, kad eina keliu ar kad neina.

Jei netiki jokiomis religijomis, tai kaip manai, iš kur atsirado pasaulis ir visi sie gamtos dėsniai, kuriuos aprašai?

Mano nuomone, pasaulis atsirado iš statikos (tuštumos) savęs stebėjimo. Fizikai tai pavadino didžiuoju sprogimu, hinduistai – Brahmano kvėpavimu, na ir t.t. kitose religijose. Mano toks fizikinis požiūris, bet fizikai jam (dar) neturi įrodymų. Galbūt hadronų kolaideris atsakys į šiuos klausimus. Dar kitais žodžiais, pasaulis – tai tuštumos savęs stebėjimo pasekmė. Kadangi kiekvieno mūsų esmė yra tuštuma (erdvėlaikio nebuvimas, amžinybė) – tai mūsų savęs stebėjimo pasekmės yra mūsų rolės mūsų pačių susikurtuose žaidimuose.

Iš kur atsiranda ta tuštuma?

Tuštuma iš niekur neatsirado, nes ji ir yra tuštuma be laiko ir erdvės, tad neįmanoma vartoti žodžių kada (laikas) ar iš kur (erdvė). Čia tik nuomonė, kylanti iš mano ir daugelio kitų patirties ir logikos, bet kaip sakiau, tai nėra įrodyta fizikoje.

Ar tikrai esi įsitikinęs, kad žmogaus tikslas yra būti priežastimi? Kartais atrodo, kad gal gerai visai būti ir pasekme.

Žmogaus tikslas yra išgyventi, o tai reiškia būti balanse. Neįmanoma gerai išgyventi būnant daugiau pasekme ar daugiau priežastimi. Galutinis buvimas pasekme – tai darbo neturėjimas, neturėjimas už ką pavalgyti ir pan., greita mirtis (visiška pasekmė, nulinis taškas). Kas dėl gyvenimo su turtingu vyru ir nieko nedarymo, tai greitai tu jį užknisi su tokiu elgesiu (nieko nedarymu) ir baigsis tavo „laimė“.

Taisyklė – visata bando subalansuoti jėgas. Taigi, po tokio ilgo nieko neveikimo tu apturėsi tokį šoką gyvenime,, kad maža nepasirodys. Būti priežastimi ar pasekme sunku, bet būti balanse – nėra sunku. Tame esmė. Visi diktatoriai (totalios priežastys) kažkada nusodinami iš savo buvimo dievais iliuzijų (supūva kalėjime ar nusišauna), ir visos patogiai gyvenančios pasekmės kažkada patiria šoką, kai išsisklaido iliuzijos, kai supranta, kad nemoka gyventi savarankiškai, kai to reikia.

Sakai, kad pasekme ilgai neišbūsi, bet tarkime, kūdikis gan ilgai būna vien pasekme ir jam viskas gerai.

Taip, bet kūdikis rėkia, kad priverstų kitus jam kažką padaryti, iš dalies jis tampa priežastimi. Suprantu, kad yra „lengvi būdai“ išgyventi, tačiau jie yra laikini. Kūdikiai užauga. Tėvai miršta. Turtingi vyrai išeina pas kitas ir pan. Taigi, bet koks per ilgas buvimas pasekme baigiasi šoku.

Aš jam pasakiau, kad jo nemyliu ir esu nelaiminga su juo, o jis man atsakė, kad, žinoma, nelaiminga, kai vis1 mėnesį galvojau apie mane neigiamai, o pagalvok pozityviai apie mane ir viskas bus ok. Ir man tada pačiai kilo klausimas: tai gal rimtai aš galiu su bet kuo būti laiminga?

Iš esmės tai jis teisus, bet iš kitos pusės – kiekvienas turi atitikti vienas kitą. Taip, gali būti laiminga su bet kuo, jeigu į tai investuoji žinias ir pastangas, bet, mano nuomone, turi būti ir kažkoks atitikimas, tarkime, žiūrėjimas viena kryptimi. Nes tas skirtingumas gali pareikalauti per daug pastangų, kad sąjunga būtų pilnavertė. Viena pusė būtų priversta visada būti disbalanse, kad prisitaikytų prie kitos pusės, o tai bet kokiu atveju prie gero neprivestų.

Turiu draugę, ir aš su ja visada esu pasekmė to, kad ji yra valdinga, ir jos nuomonė yra paskutinė. Kai ją nusodinu, tai ji dar labiau savo žodžiais paverčia mane pasekme. Ką daryti?

Turbūt dėl vaikystės traumų ji desperatiškai siekia
visada būti priežastimi, todėl bet koks jos „nusodinimas“ ją dar labiau privers griebtis tos desperacijos. Šiuo atveju egzistuoja trys išeitys – nebendrauti su ja arba susitaikyti su mintimi, kad jai reikia patirti savo priežastingumą arba pabandyti išsiaiškinti jos elgesio priežastis (kokios traumos).

Ką rodo įsižeidimas?

Įsižeidimas rodo silpnumą, taip. Esmė ne tame kaip turi elgti, o tame kaip tu reaguoji. Reakcijos išduoda tavo priežastingumo lygį (pasitikėjimą savimi ar savo idėja).

Tarkime, kad aš noriu būti verslininke, bet man dar gerai ir „pagulėti ant sofos“. Pasak tavęs, turėčiau tai padaryti kol susikaups pakankama energija, kad pradėčiau tai daryti. Bet kaip jau ir dabar galėčiau tai padaryti.

Jeigu jau kyla mintis, kad gali, reiškia JAU gali. Bet ką, apie ką gali pagalvoti, jau gali tai ir padaryti.

O ar tikrai visi laimingi žmonės gyvena visa ko gausoje, gal kurie laimingi ir miško trobelėje?

Išgyvenimo esmė ne kiekyje, o ką tu pats apie tą kiekį galvoji (manai, esi įsitikinęs ar tiki). Aš jau rašiau, kad multimilijonierius gali būti nelaimingesnis už miško troboje gyvenantį. Kaip tiki, taip ir yra. Kalbėdami apie išgyvenimą nekalbame apie taip vadinamą objektyvią realybę, remiamės subjektyviomis savo nuomonėmis (žodžiais).

Tarkime, aš galvoju, kad esu puikus ir susirandu partnerę pagal save. P paskui pagalvoju, kad esu dar geresnis ir mano partnerė man pasirodo nebetinkama?

Taip, lygiai taip. Kai tik tavo nuomonė apie kitą žmogų pasikeičia, pasikeičia ir iš jo gaunamas „derlius“ (nauda, emocijos, išraiška, meilė,…), tada smegenys pagal išgyvenimo principą pradeda ieškoti pagrindimų tavo pasikeitusiai nuomonei, ir, žinoma, juos suranda. O kai visa tai įsitvirtina, tampa tiesa, gyvenimas pasikeičia (senąją partnerę palieki). Nors iš tiesų viskas vyksta tik tavo galvoje, kaip sakiau, nekalbame apie objektyvią realybę. Visos mūsų nuomonės apie kitus žmones ir žodžiai apie juos yra sugalvoti, neatspindi kažkokios „realybės“.

Ką galvoji apie „The secret“, traukos dėsnį ir kt.?

Blogai galvoju apie „The secret“, nes tai yra mąstymo klaidų knyga. Pozityvus (kaip ir negatyvus) mąstymas yra mąstymo klaida. Pozityvus mąstymas nieko nekeičia, jeigu tu nekeiti savo įsitikinimų ir tikėjimų (t.y. priežasčių). Kitais žodžiais, tikrą trauką ar sinchronizaciją sukuriame mes patys, o ne mūsų mintys. Mintys JAU yra pasekmės. Vienintelė priežastis yra MES, tie, kurie sukuria tas mintis. Žmonės dažnai nesupranta, kad mintys JAU yra pasekmė, todėl dažnai viskas ir lieka minčių, arba kaip rašiau – „tik žodiniame“ lygyje. Žmonės teigiamai mąsto, kalba, bet realiam veiksmui jiems jėgų nebepakanka, nes jie JAU išnaudojo savo priežastingumą tam teigiamam mąstymui.

Tai yra priežastis to, kodėl šimtus ar tūkstančius tokių knygų perskaitę žmonės iš tiesų nieko nepasiekia iki tol,, kol iš tiesų nesiima realių veiksmų.

Kaip dėl auros? Buvau pas auros specialistę, ji atrodė visai normali.

Paprastai aura – tai yra issigalvojimas ar paklydimas, tačiau aura gali būti elektromagnetinė, tarkime. Taip, tie žmonės,, kurie tai daro, gali atrodyti normalūs, tačiau, suprask, toks jų verslas, pardavinėti štai tokias idėjas, lygiai taip pat sėkmingai aš galiu pardavinėti ateities spėjimą ir visiems pasakoti kaip jiems nutiks kažkas gero, ir žmonės išeis iš manęs patenkinti, gerai nusiteikę ir girs mane visiems. Tai yra viena buvimo pasekme „laimių“. Melą pirkti mėgsta visi,, tiesos daugelis nemėgsta. Taigi, „normalus“ žmogus ir apibrėžiamas kaip melo pardavėjas. Dėl tos pačios priežasties žmonės tiki dievu(-ais), nes taip jie nusimeta didelę atsakomybės (ar kitaip – tiesos baimės) naštą.

Dėl kokių priežasčių žmogus gali jaustis neseksualus?

Žinoma, tik dėl savo paties nuomonės apie save.

Žodžiai diktuoja gyvenimą? Bet kartu sakai, kad negalima per daug kalbėti apie savo planus, kad neiššvaistytum energijos?

Kai tu giriesi, dažniausiai neturi visiško įsitikinimo, kad tai padarysi, o jeigu ir turi, tai savo pasigyrimu gali jį tik iššvaistyti. Kaip liaudyje sakoma: „Neperšokęs griovio – nesakyk „op“. Čia reikia skirti įsitvirtinusias nuomones, kurios diktuoja gyvenimą nuo tik užgimstančių, kurios yra dar netvirtos, kad kažką įtakotų.

Mes visi konkuruojame tarpusavyje dėl galios, tačiau kaip su šeimos nariais? Aš myliu savo brolį, bet kartais nuliūstu, kad jis pasiekė daugiau už mane.

Tai grynai priklauso nuo kiekvieno atskiro žmogaus, jo rolės, jo įsitikinimų, tikėjimų ir t.t. Vieniems sėkmingo žmogaus matymas sukelia pavydą, kitiems – ne. Panašiai ir artimieji – vieniems jie gali būti mylimi, kitiems – nekenčiami.

Labai daug faktorių čia ir labai daug galimų išeičių. In-out energijas labai paprasta nagrinėti,
kai tai liečia vieną žmogų, bet kai kalba eina apie grupes, tų in-out komunikacijos ryšių yra labai daug, todėl čia įmanoma nagrinėti tik kokį nors labai konkretų atvejį. Jeigu apibendrintai, tai viskas priklauso nuo tavo nuomonės(-ių). Pvz., jeigu turi nepasitikėjimą savimi, žinoma, kad pavydėsi, ir nuliūsi, kai kažkas kažką pasieks. Niekam tai nesvetima. Tiesiog pakeisk nuomonę apie save.

Kartais bijau siekti gausos visame kame, nes kas jeigu susidursiu su problema, kad nebebus ko siekti?

Gali taip būti, ir nemažai tai yra patyrę, bet viskas priklauso nuo tavo nuomonės, kurią gali bet kada pakeisti.

Kodėl šeimos sukūrimas man asocijuojasi su nelaisve, suvaržymais, kažkokiu nesėkmingumu?

Šito nežinau, turbūt tokią nu0monę įtakoja kažkokie matyti įvykiai arba kitų žmonių „pasiūlyti“ (įpirštos, pačios priimtos ar pan.) realybės modeliai.

Iš esmės, ką aš esu pastebėjęs „šiuolaikinėje“ visuomenėje – nesupratimas, kad laiminga šeima – tai yra subalansuotas atsakomybių (pareigų) pasiskirstymas. Iš šio nesupratimo ir kyla nuomonė, kad šeima – tai „sėdėjjimas prie puodų ir vystyklų“. Jeigu pakeistum savo nuomonę, kad šeima – tai „vyras daro aną, o moteris šitą, ir mes abu manome, kad esame vienodai paskirstę atsakomybes“, tai tada mes galime kalbėti apie laimingą (ir atskiram asmeniui nesuvaržytą) darinį.

Jeigu tu nori nieko nedaryti šeimoje ir linksmai, be rūpesčių, gyventi, bei naudotis vyro darbu savo pomėgiams, nieko neduodant mainais, tai duodu 100 proc., kad ilgai toks jėgų disbalansas nesitęs.

Laimė ir harmonija yra vienas ir tas pats, o man gaunasi, kad už laimė aš turiu sumokėti būdamas nelaimingas. Jei pabūnu laimingas, imu jausti kaltę ir vos ne specialiai kitą diena viską darau taip, kad viską sugadinčiau.

Turi išsiaiškinti priežastį kodėl tu turi „mokėti“ už savo laimę. Gal tėvai taip mokė, gal kažkur išgirdai ir pan. Kokie įvykiai tai sąlygojo ir pan. Turi tai prisiminti, sužinoti priežastį, tada tai išsispręs.

Apskritai imant, šis reiškinys susijęs su kaltės jausmu, dažniausiai įskiepytu vaikystėje. Net paprasti žodžiai „tu kaltas, kad mes turime dirbti“ arba „jeigu nori kažko pasiekti turi mokytis ir sunkiai, labai sunkiai dirbti“ vaikui, kuris yra tabula rasa vėliau gyvenime gali sukelti problemų su laimės jautimu. Nors iš tikrųjų reikia sužinoti tikrąją priežastį, kuri veikia kaip kertinis akmuo, užverdantis visą virtinę įvykių sekančių po to.

Papasakok apie OBE (out of body). Kartais galvoju, kad žmonės įsivaizduoja tokius dalykus, neatskiria nuo realybės tiesiog.

Kai patiri pilną OBE, žiūri į savo miegantį kūną, tai žinai, kuo tai skiriasi nuo įsivaizdavimų, svajonių ar sapnų būsenoje pusiau miegant, snūduriuojant ar tiesiog miegant.

Pripažįstu, yra daugybė žmonių, kurie įsivaizduoja esą buvę OBE, vadina tai „“astralinėmis kelionėmis“ ir pasnašiomis nesąmonėmis. Čia tas pats kas žiūrėti į žvakę ir paskui visiems tvirtinti matant auras, kai tikrovė yra tik tokia, kad akys, pavargusios nuo šviesos pradeda haliucinuoti. Taigi, mes turime atskirti tikrą OBE nuo haliucinacijų ta tema. Ir atskirti gana paprasta – pagal greitį (sąmonei kaip tuštumai neegzistuoja erdvėlaikio dėsniai) ir pagal jausmus (nėra fizinio kūno jausmų).

Jausmas? Sunku pasakyti, nes tai nėra jausmas, kuris jaučiamas kūne, taigi to neįmanoma aprašyti. Kažkas panašaus į absoliučią laisvę, laiko ir erdvės nebuvimą. OBE – tai tiesiog dar vienas patvirtinimas, kad mes esame statika (gryna sąmonė, tuštuma), kai tuo tarpu kūnas yra dinamika (mirtinga erdvėlaikio dalis). Iš to seka gana svarbios išvados, tarkime, tai, kad tuštumos neįmanoma sunaikinti („nėra už ko paimti“).

Kaip tu aiškintum egzorcizmą? Reklama bažnyčiai ir biblijai ar tiesiog bepročių kleidesiai?

Tiesiog, kai kas nors tuo tiki, tai tampa jiems realu. Jeigu tu tiki šėtonu ir pragaru, tai, žinoma, jie tave pradės „gundyti“ ir kitaip vesti iš kelio. P.Koeljo gerai tą aprašė knygoje „Demonas ir panelė Prym“. Nors abejoju ar daugelis suprato, ką jis norėjo ten pasakyti.

Aš tą patį sakau savo knygoje „kas tavo prote, tas ir gyvenime“, „kaip tiki, taip ir yra“.

Apskritai imant nėra jokių idealių patvirtinimų, kad šis reiškinys („šėtono užvaldymas“) egzistuoja, daugiau tai susiję su psichotinėmis asmenybėmis, „demono kontūrais“ ir pan. dalykais, neturinčiais nieko bendra su realybe.

Beje, po mirties visi pateksime į pasaulį, kokį tikime, o ne kokį teigia bažnyčia. Tai yra seniai žinoma, ir tai gana gerai atskleista filme „Kur nuveda sapnai“. Jis taip pat gerai atskleidžia „kaip tiki, taip ir yra po mirties“ reiškinį.

Kiekvieno daikto gabaliukas pagal fiziką turi to daikto savybes? Taigi, mūsų gyvenimo tarpsnis turi amžinybės savybių?

Taip, pasaulis – tai susijusi, nedaloma visuma, todėl pasaulio dalis turi ir paties pasaulio savybių. Mes visi esame pasaulis, pasaulio dalis, mes esame Visata, Visatos dalis, žvaigždžių dulkės (kad ir kaip juokingai tai beskambėtų, tačiau toks yra šiuolaikinės fizikos požiūris). Galų gale, mes visi esame dievas, ieškantis savęs savo gabaliukuose (po pirmojo sprogimo išbarstytoje šviesoje, kuri vėliau virto dulkėmis).

Tai susiję su kvantinės mechanikos ir daoistiniu požiūriu.

Mano pažįstama yra gana kritiška, tačiau buvo apsilankiusi vienos bioenergetikės seanse ir pajuto kažkokį poveikį. Kaip tai paaiškinti?

Ne, tiesiog kuo tiki, tas ir atsitinka. Ji kažkuo tikėjo, kad kažkas bus, kažkas ir buvo. Visiems taip būna. Žmogų paveikti yra labai lengva, ypač tiems, kurie moka tai daryti.

Dar apie „The secret“. Suprantu, kad esi prieš pozityvų įsikalinėjimą, dėl to, kad energija išnaudojama mintyse ir jos nebelieka veiksmui. Kaip dėl traukos dėsnio? Pavyzdžiui, jeigu ilgą laiką nerandi daikto, pasakai „na, kur tas daiktas“, ir jis atsiranda? Išeina, kad mintys materializuojasi, bet ne tik todėl, kad atlieki priežastinį veiksmą, bet ir todėl, kad mintyse laikai tam tikrą vaizdą.

Kas dėl daikto, tai tu jį juk ne materializuoji, o tiesiog išsakai bloką, kuris trukdo tau surasti tą daiktą. Panašiai kaip bandant prisiminti ką nors… na, kažkas trukdo, ir viskas. Tada garsiai tai išsakai, tos blokados energija dingsta, ir prisimeni. Tai neturi nieko bendra su materializacija.

Materializacija būtų, jeigu tu PRADĖTUM kažkokį vaizdinį kurti (esi priežastis, kalbėtojas, panašiai kaip Biblijoje pasakyta „tebūnie šviesa“, ir atsirado pasaulis). Tai reikia skirti nuo „išklausyto/pamatyto“ vaizdinio, kai esi pasekmė ir iššvaistyto vaizdinio, kai išsakai jį ir jis išnyksta. Kai randi daiktą, tai juk nesukuri naujo daikto, o išsakai savo vaizdinį, kad negali jo rasti.

O šiaip materializacija prasideda nuo statikos pokyčio (kadangi statika negali būti aprašyta erdvėlaikio sąvokomis, tai šis žodis čia – sąlyginai), kuris sukelia mintis, na, o mintys – veiksmus.

Iš esmės įmanoma ir tiesioginė materializacija, tarkime, kad ir imant Stenfordo universiteto tyrimus su sąmonės poveikiu atsitiktinių skaičių generatoriams, bet tai gana neištirtas reiškinys, todėl daugumai žmonių tai jokiais būdais nepritaikoma. paprasčiau sakant, jeigu gulėsi ant sofos ir tik svajosi, niekas tikrai neateis ir nesimaterializuos, dar turi būti kažkuokie kanalai fiziniame pasaulyje, kad tai įvyktų.

Yra tokia kreacionistų teorija, kad kūrinija yra iš proto, protingai sukurta. Tavo nuomonė apie tai?

Pasaulio modelių galima daug prikurti, na, o teigiantys apie tai, kad pasaulį sukūrė protas, tiesiog nelabai išmano biochemiją. Šiuolaikinis mokslas jau parodė, kad priminė gyvybė (miniląstelės) susiformuoja savaime, be jokio proto ar dar kažkokio įsikišimo.

Kaip tu atsidūrei OBE? Kokia technika? Kas tu buvai, kai nebuvai kūne?

Na, yra įvairiausių technikų tam, bet šiaip sunku paaiškinti. Esmė – reikia atsidurti būsenoje tarp miego ir būdravimo, t.y. eini miegoti, bet sąmoningai stengiesi neužmigti, o kūną kuo labiau atpalaiduoji. Tai gana sunki technika. Egizstuoja ir paprastesnių. Ketaminas, salvija, LSD, DMT – iš nelegalių, bet irgi gana retas reiškinys. Kitas paprastesnis ir legalus variantas – hiperventiliacija, bet iki trečio lygio (transpersonalinio) nueiti reikės ilgą kelią per visą savo istoriją.

Kas dar šiuo klausimu… Yra spec. programos, kurios sinchronizuoja smegenų dažnį tokiai būsenai lengviau pasiekti. Kažkur mano tinklapyje yra nuoroda (Brainwave generator).

Perskaičiau Tavo gnygą „Kaip gyventi be problemų“, ir mane labai suintrigavo tavo požiūris į melą. Jeigu gerai supratau, tai meluodamas lengviau pasieki tikslus?

Melas yra kita tiesa; taigi, jei pvz. aš esu kvailas, ir sau pripažįstu tiesą, ar aš ko nors pasiekiu? Ne. Verčiau aš elgiuosi kiek kitaip, aš pripažįstu tiesą, bet tvirtinu kitą tiesą, kad aš esu protingas, ir tai galų gale paveikia mano pasąmonę, vadinasi ir rezultatus, aš tampu protingu. Taip aš persikeliu iš vienos realybės į kitą, t.y. iš vienos tiesos į kitą tiesą.

Įvaizdžio kūrimas, reklama, aplaidumas, atsakomybės nebuvimas, išpūtimai, pagrąžinimai, makiažas, meniniai filmai, grožinė literatūra – visa tai plačiai pripažintos ir priimtinos melo apraiškos. Dauguma žmonių gyvena sumeluotoje, ne savoje realybėje. Apskritai, galima sakyti, kad bet kokia realybė, skirtinga nuo mūsų pačių yra melaginga. Taip, mes pripažįstame tik save, savo supratimą, savo tiesas.

Dauguma žmonių į visa tai žvelgia dualistiškai (tiesa – tai „gerai“, melas – tai „blogai“), o aš savo knygoje bandžiau paaiškinti kvantinį požiūrį į pasaulį.

Pasaulis nėra vien dvipusis, jis yra įvairiapusis, tad neįmanoma vien tik sakyti tiesą, neįmanoma ir vien tik meluoti. Realybe – tai atspalviai tarp tiesos ir melo. Kiekvienas turi savo tiesas, ir kiekvienam pagal savo lovos pasiklojimą. Valdydami šiuos reiškinius, mes galime valdyti ir savo realybę; pvz., jeigu tu būtum be kojų, negi nebandytum pagražinti savo realybės, kad viskas gerai? Kartotum tai tiek kartų, kad tai taptų tiesa, naująja tavo realybe.

Kiekvienas žmogus gyvena savo realybės modelyje, t.y. savo tiesose ir meluose, tačiau evoliucinis sugebėjimas yra sugebėti keisti savo tiesas ir melus, o ne mirti su jais, taip ir nesupratus, nepripažinus savo klaidų ar nepriėmus kitų realybių ir modelių.

Ar egzistuoja minčių traukos dėsnis?

Mintys – tai jau įvykusios pasekmės. Pritraukti gali tik priežastinės struktūros. Negali kilti jokio klausimo kaip tai valdyti, nes priežastinei struktūrai bandant save valdyti automatiškai kyla mintis.

Taigi, norint kažką pritraukti, vienintelis dalykas, kurį reikia padaryti – tai palaikyti laisvas energijos tėkmes komunikacijos linijomis.

Ar gimimo data turi kažkokią įtaką likimui?

Kadangi kalendorius yra subjektyvus, žmogaus sumąstytas dalykas, nėra jokių objektyvių galimybių manyti, jog nuo numeerologijos ar astrologijos kažkas priklauso. Mums tik atrodo, kad šie pseudomokslai veikia, panašiai kaip placebo.

Sakykime taip, kai žmogui trūksta pasitikėjimo savimi, tai galima panaudoti bet ką, kad tą nuotaiką pasitaisytum. Taigi, klausimas, ar aš tikiu… Kaip tiki, taip ir yra - būtų atsakymas. Kiek tu kažkuo tiki, tiek tau tai ir padeda, ir veikia.

Niekas negali paneigti, kad iš tikrųjų astrologija neveikia, nes kažkaip randi atitikmenų su žmonėmis ir jų zodiako ženklais.

Turėdami prielaidą, kad nuo žmogaus sugalvoto kalendoriaus kažkas priklauso, tai tas pat kas manyti, jog žmonės ir sukūrė visą visatą. Žmogaus istorijoje buvo sugalvota daugybė
kalendorių, ne tik šis, kurį dabar naudojame. Pakeiti kalendorių ir pasikeičia likimas?

Fenomenas, kad horoskopai „atitinka“ seniai žinomas psichoologijoje. Priklausomai no to, kokia sistema žvelgia žmogus, jo smegenys prisitaiko prie tos sistemos ir pradeda visur
pastebėti tos sistemos tikrumo patvirtinimus. Mano knygoje parašyta  plačiau apie tai.

Pavyzdžiui, žmonės, kurie tiki, kad gyvename blogais laikais, visur pastebi to patvirtinimus ir lyg užmerkia akis į visą tai, aks įvyksta teigiamo, kas iš tiesų ir įvyksta. Tiesiog taip veikia smegenys. Jeigu žmogus vietoje to, kad a-priiori ieškotų atitikimų tarp charakterio ir zodiako, iieškotų neatitikimų, jis rastų tiek pat neatitikimų, kiek ir atitikimų.

Numerologijos ar astrologijos aprašymus vienaip ar kitaip galima pritaikyti bet kokiam žmogui, nes nėra kuo išmatuoti kiek vienas turi tos ar kitos savybės. Esmė tame, kad visi turi visas savybes, daugiauu ar mažiau. Tik mes atkreipdami dėmesį į kai kuriuos charakteerio aspektus darome klaidingą išvadą, kad taip ir yra iš tiesų. Pvz., vienu atveju žmogus gali būti ekstravertas, o kitu – intravertas. Prie kurių jį priskirti?

Kitas argumentas - o kaip dėl keliamųjų metų? Kalendorius, kurį šiuo metu naudojame nėra tikslus pagal saulę, taigi ir nusakomas laikas nėra tikslus, o kažkiek persistumia, ir kas keturis metus susidaro viena ištisa para.

Kodėl poros, kurios, iš esmės, galėtų normaliai gyventi kartu ir toliau, skiriasi?

Skyrybos įvyksta dėl komunikacijos sustabdymo. Bet kokiai, net ir idealiausiai porai, būna įvairių nuobodulio, rutinos ir kitų problemų laikotarpių. Poros, kurios tais momentais imasi priemonių pagyvinti komunikaciją, gyvena toliau, ir dar geriau nei anksčiau, kadangi jų komunikaciniai ryšiai, perėję per problemas, sustiprėja. Kitos poros, kurios pasiduoda komunikacijos sustojimui, išsiskiria, ir tolimesni jų santykiai turi vis mažesnę tikimybę tapti gilesni dėl besiformuojančio įpročio stabdyti arba palaikyti sustojusią komunikaciją.

Turite klausimų? Tiesiog parašykite.