Dar kitais žodžiais išreikšti, jog protas yra problemų šaltinis, ar kad mes esame savo pačių draugai ir priešai, galima:
Kaip tiki, taip ir yra.
Vienas geriausių ekranizacijų, parodančių kaip tikėjimai iškraipo realybę buvo pagal tikrus įvykius sukurtas filmas „Monstras“ (2003), laimėjęs Oskarą ir daugybę kitų apdovanojimų.
Norintiems mistiškesnio „Kaip tiki, taip ir yra“ paaiškinimo tinkamiausias filmas „What dreams may come“ (1998), taip pat laimėjęs Oskarą, pagal to paties pavadinimo Richard Matheson novelę, apie kurią jis pats sakė, jog vienintelis fiktyvus dalykas šioje novelėje – personažai, o visa kita remiasi Raymond Moody ir Elisabeth Kuebler-Ross moksliniais tyrimais. Filmas parodo kaip mūsų tikėjimai įtakoja mūsų pomirtinį gyvenimą.
Kai pernelyg daug dėmesio skiri vaiduokliams, tai žmonėms pradeda atrodyti, kad jie realūs. Tai panašu į paranoją, kai žmogus aršiai gina savo kliedesių sistemą, nes užlūžusi smegenų operacinė sistema teigia, kad kliedesiai yra realūs.
Dar vienas filmas puikiai iliustruojantis kaip žmonės susikuria savo „likimą“, kaip tikėjimai įtakoja gyvenimą yra „The Number 23“ (2007),pastatytą pagal R.A.Wilsono ir Bob Shea„Illuminatus“ trilogiją.
Dėsnis yra universalus, ir jį galima įvairiai perfrazuoti:
- Kaip tu žiūri, tą ir matai.
- Ką galvoji, manai, taip ir yra.
- Ką galvoji apie žmogų, tą iš jo ir gauni.
- Su kuo bendrausi, tokiu ir pats tapsi.
- Kokiomis akimis žvelgi, tokius dalykus ir matai
- Kokius akinius užsidėjęs, taip ir šviečia.
- Biblija: „Pagal savo žodžius būsite teisiami“.
- Liaudis: Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi.
- Kirvis kotą atitiko.
- Kvantinė fizika: stebima priklauso nuo stebėtojo.
Šiuo dėsniu žmonės valdo savo gyvenimus: JEIGU ŽMOGUS MANO, KAD TAIP YRA, TAIP IR YRA.
Tai reiškia, kad jeigu jūs turite mintį, jog jūs aptekęs problemomis, tai jūs ir būsite aptekęs problemomis. Tai reiškia, kad jei jūs manote, jog galite kažko nežinoti, tai jūs ir nesugebėsite to žinoti. Tai reiškia, kad kam skiriamas dėmesys, tai ir sukuriama.
Bet koks pagamintas daiktas visų pirma prasideda nuo minties, kad tu gali jį padaryti. Bet koks genijus prasideda nuo minties, kad tu gali suprasti kokias nors rimtas problemas.
Tai reiškia, kad bet kokius nesugebėjimus nulemia pats žmogus, galvodamas, kad jis to nesugeba. Tai reiškia, kad bet kokius sugebėjimus nulemia pats žmogus, galvodamas, kad jis tai sugeba ar sugebės, kad jis tai pasieks, kad jam tai pavyks.
Yra daugybė faktų, rodančių, kad žmogaus galimybės yra kur kas didesnės, nei gali įsivaizduoti atskiri individai. Vienintelis dalykas, skiriantis gabiuosius nuo negabiųjų tas, kad negabieji tiki savo ar žmonijos nesugebėjimu, o gabieji tiki savo ar kitų sugebėjimu. Vienų išgyvenimo strategija yra turėti primestą problemą ir palaikyti ją, kitų – patiems iškelti problemą ir ją spręsti sau naudinga linkme.
Tai neturi nieko bendra su įgimtais sugebėjimais. Nėra tokio dalyko kaip įgimti sugebėjimai, yra tik kvailas savęs apribojimas.
Pats A.Einšteinas9 sakė, jog jis nėra genijus, jis tiesiog ilgiau pasilieka su problemomis.
Kai silpnas žmogus nesugeba kažko padaryti, jis pradeda visiems kartoti „taip lemta”. Na, jam derėtų visgi sakyti „aš dabar gal ir nesugebu, bet bandysiu tai daryti”. ir neapsimetinėti lemties auka.
Tam, kad kažką padarytum, kad turėtum kažkokius rezultatus, teigiamus ar neigiamus, visų pirma, turime tai įsivaizduoti. Jeigu pradedame be aiškaus įsivaizdavimo, mūsų gyvenimas tampa toks pat – be aiškaus įsivaizdavimo, galbūt netgi chaotiškas, betikslis.
Viskas visų pirma prasideda prote.
Buvo atliekamas toks tyrimas: Azijos amerikietės, kurioms buvo priminta, kad jos yra azijietės, atlikdamos matematikos testus padarė juos geriau nei tos, kurioms buvo priminta, jog jos yra moterys. Taip stereotipai paveikia rezultatus.
9 Albert Einstein (1879-1955) – fizikas teoretikas, geriausiai žinomas dėl savo reliatyvumo teorijos, laimėjęs 1921 Nobelio prizą, pradinėje mokykloje turėjęs kalbos sutrikimų.
Jeigu eidamas į tikslą susiduri su kalnu, turi jį perlipti. Tačiau tai tik reiškinio išorė. Pradžia neprasideda nuo rankų ar kojų, visa pradžia yra prote, kuriame atsiradusi netiesi logika sukuria tą neįveikiamą kalną.
Jeigu aš einu į parduotuvę sūrio ir atsinešu jo, tai visų veiksmų pradžioje buvo būtent mano noras (ar vaizdinys) nueiti į parduotuvę ir nusipirkti būtent sūrio, o ne arbatos. Tai yra tiesus kelias nuo proto link kojų ir rankų iki rezultato.
Ir jeigu aš vietoje sūrio gaunu arbatos, tai jau rodo, kad pas mane kažkas netvarkoje, nes programa kažkur užlūžo ir iškreipė mano rezultatus.
Lygiai taip pat, tam, kad mūsų gyvenime atsirastų kažkokios problemos, mumyse turi būti mintis, kad mūsų gyvenime privalo egzistuoti būtent tos problemos. Kaip mūsų pavyzdyje, tam, kad gautum arbatos vietoje sūrio, kažkur turi egzistuoti programa „neatlikti darbų iki galo, t.y., tiesiai, bet vengiant buvimo priežastimi užlaužti tiesę ir vietoj vieno pasidaryti kitaip“.
Kartais žmonės sako „ir už ką man taip, aš juk geras žmogus“, o priežastis bus „kreivoje“ logikoje, kažkuriame mele.
Štai kai pakeisime savo melus tiesa, mes niekada nebeturėsime problemų. Galima atsakyti į klausimą, „kodėl man reikalingos problemos?”, ir jei jos nereikalingos tai „kodėl aš jas turiu?” Štai tada iškils visos įmanomos mūsų nuomonės, nuo kurių ir reikės pradėti.
Štai sėdi sena bobulytė ir dejuoja apie tai, kad negali parduoti primelžto pieno. Ji net neįsivaizduoja, kad galima pakeisti savo veiklą. Tai jai neįsivaizduojama, nes ji sau įteigusi „nežino“, kad yra kitokių veiklų, kurias ji sugebėtų atlikti, taip pat ji mano, kad ji moka dirbti tik šį darbą.
Tai jai neįsivaizduojama, todėl tai jai tapo neįmanoma. Taip jos nuomonė, tikėjimas ar tiesiog įprotis įtakojo jos sugebėjimus, o vadinasi ir rezultatus, o vadinasi ir gyvenimą.
Arba motina eina kančių keliais, kad tik išaugintų savo vaikus, visiškai pamiršusi save ir savo poreikius, gyvena tik dėl vaikų ir daugiau dėl nieko. Nors iš tiesų ji tik taip teisina savo praeities nepasisekimus arba bejėgiškumą prieš šiandienos konkurenciją.
Dėl šios minties jis net nepagalvoja, kaip tai daryti lengviau ar tiesiog kitaip. Jis tiesiog privalo,o nesprendžia pačios problemos.
Kas trukdo daugiau atsakomybės perduoti patiems vaikams? Kas gi verčia susigalvoti tokius tikėjimus ir užsikrauti tas pareigas? Žinoma, kad prievarta eina iš paties žmogaus. Jo gilumoje tūno kvaila mintis apie tai, kad jis privalo tai daryti ar kad taip darydamas jis daro gera, nors dažnai viskas virsta priešingais rezultatais.
Kai kas gali vadinti perdėtą rūpestį meile, bet taip nėra. Iš tiesų šeimose, kuriose dominuoja pernelyg rūpestinga motina, o vyras yra atskirtas ir dėl to priešiškas, dažniau užauga homoseksualas.
Norint, kad šeima būtų sveika, būtinas balansas – neturi būti santykių disbalanso tarp kurio nors tėvų ir vaikų, taisyklės vaikams turi būti vienodos, tėvai turi palaikyti vienas kitą. Atsiradus disbalansui, atsiranda ir konfliktai, kurie bėgant laikui gali pavirsti visiškai ne tuo kuo „tikėjo“ tėvai.
Apskritai nuomonės apie gėrį ir blogį yra pačios sunkiausios, labiausiai įsišaknijusios, einančios iš kolektyvinės pasąmonės. Gėris ir blogis apskritai yra melagingos sąvokos, kurių gamtoje visiškai nėra, todėl nuomonės su gėrio ar blogio sąvokomis yra labiausiai iškreipiančios natūralią įvykių eigą.
Pavyzdžiui, motinoms egzistuoja tokia nuomonė „aš privalau būti gera motina“, ir dėl to dažnai kylantis klausimas „ar aš esu gera motina?“ Tokia nuomonė egzistuoja dėl to paties pasąmonėje užprogramuoto siekio išgyventi, konkurencijos išgyventi geriausiu būdu, kad tavo palikuonys būtų stipriausi ir geriausi iš visų kitų.
Ir nuo tokios nuomonės, žinoma, kyla tokie dalykai kaip visko darymas už vaikus, jų popinimas, lepinimas ir t.t.
Galų gale pirminė nuomonė apie tokio gero darymą viską padaro tik priešingai: vaikai prašo pagalbos dėl kiekvieno niekniekio, tampa nesavarankiški, iki 25 metų ir daugiau gyvena tėvų namuose, nieko nedaro ir nieko nedirba.
Nes tėvai, tikėdami tokiu savo elgesiu vaikams sukūrė patogias išgyventi sąlygas – kam vaikams kažką stengtis daryti, jei jiems buvo suformuotas įprotis, kad jeigu kas nors atsitiks, už juos tai padarys tėvai?
Žmogus galvoja, kad jis daro gerą, o iš tiesų viskas apvirsta aukštyn kojom, nes pačioje pradžioje egzistavo melas, konfliktas su natūraliais gamtos dėsniais.
Liaudyje net egzistuoja patarlės ir posakiai apie tai: „meškos paslauga“, „gerais norais pragaras grįstas“.
Žinoma, disbalansas gali būti sukeltas į priešingą pusę – pernelyg kritiški tėvai gali sukurti žmogų su avoidant personality disorder. Taip ištreniruotas žmogus, bandydamas apsisaugoti, vengs socialinės veiklos, vengia intymių santykių, nes bijo gėdos ir kritikos, laikys save socialiai nepriimtinu.
Kaip matome, iš vienos pusės kritikos nebuvimas sukurs silpną individą ta prasme, jog jis nėra pakankamai treniruojamas sutikti sunkumus, o iš kitos pusės, pernelyg didelė kritika sukuria silpną individą ta prasme, kad jis pernelyg užspaudžiamas. Abiem atvejais sukuriamas disbalansas, virstantis įvairiomis rimtomis problemomis dažnai visam gyvenimui. Norint gyventi be problemų, reikia visame kame stengtis palaikyti balansą. Reikia veikti ne pagal arba-arba logikos principus, bet pagal ir-ir logiką.
Žmogus net nepagalvoja apie galimybę palengvinti savo įsipareigojimų naštą. Savo mintimis jis uždaro save į belangę. Jis sako „tai — mano lemtis, ir nieko nepakeisi”. Tačiau jis užmiršo, kad šią lemtį jam ne dievai užkrovė, o jis pats kažkada nuo menkutės smulkmenos pradėjęs bėgti iš realybės.
Kodėl taip daro žmogus? Dėl tokios pozicijos patogumo pritraukiant kitų žmonių dėmesį, arba kitaip sakant, energiją. Juk patogiau gauti, nei duoti.
Kaip žinome, tėra tik du pagrindiniai veiksmai — stūma arba trauka, ar priežastis ir pasekmė. Kai žmogaus priežastingumas (energijos stūmimas į išorę) žymiai sumažėja, dėl siekio išgyventi geriausiu būdu, jis bando kompensuoti energijos trūkumą traukdamas jį iš kitur.
Pavyzdžiui, tėvai, kuriems nepasisekė praeityje, gali perkelti savo viltis savo vaikams ant galvos ir versti juos tapti genijais ar tiesiog tokiais, kokie jie nebuvo praeityje. Vaikams dėl to kyla stresas ir neurozės, nes jie negali būti pakankamos savo pačių priežastys.
Kiti žmonės žiūri į tokį žmogų ir reiškia gailestį „štai, jam sunkiai einasi, garbė jam, užaugino kuprą nesiskųsdamas”.
Galima sakyti, anoks čia patogumas, tarkime, užsikrauti naštą ir prižiūrėti dešimtis vaikų, besivoliojančių namuose lyg tvarte.
Taip, kažkodėl taip gyventi ir keikti daugiau turinčius yra lengviau, nei keisti savo gyvenimą iš pagrindų.
Patogu per dienų dienas vien gaminti maistą, plauti indus ir šluostyti vis tą pačią priskretusią viryklę, nei išeiti į žmones ir įtvirtinti ten savo valdžią.
Žmonės teisina savo neveiklumą energijos trūkumu, bet esmė tik veiksmų vertėje, o ne pastangų kiekyje. Tarkime, plauti indus, šluoti gatves yra mažesnę vertę sukuriantis darbas nei, tarkime, kokio nors vadybininko ar tiesiog statybininko darbas. Tačiau energijos abiem atvejais sunaudojama beveik vienodai.
Tokie susiformavę veiksmai yra dėl kažkokios įsitvirtinusios nuomonės, tapusios įpročiu.
Tarkime, kai kurie žmonės sako, štai kai išeisiu į pensiją, tai pailsėsiu, ir kai išeina, taip pat dirba nuo ryto iki vakaro.
Arba neturtėliai laimi milijoną loterijose, ir tuoj pat jį praranda iššvaisto. Nes viskas priklauso nuo susiformavusių nuomonių ir įpročių.
Vietoje to, kad dirbtum ir sakytum, jog pailsėsi, kai išeisi į pensiją, geriau jau pailsėk šiandien pat, kad darbas netaptų pernelyg įsišaknijusiu įpročiu.
Vietoje to, kad sakytum, jog džiaugsies gyvenimu, kai vaikai užaugs ir susitvarkys gyvenimą, geriau jau džiaukis dabar ir priversk savo vaikus susitvarkyti gyvenimą dabar pat. Nes gali atsitikti taip, kad vaikai to gyvenimo niekad nesusitvarkys, o ir tu pats iš įpročio nieko nebegalėsi pakeisti, ir ieškosi kur padėti tą amžiną savo rūpestį, kurio jau seniai niekam nebereikia.
Ir priežastis kodėl tu nesidžiaugsi ar vaikai gyvenimo nesusitvarkys bus tie patys įsitikinimai, trukdantys tam, ko nori. Savo įsitikinimais viską padarysi taip, kad vaikai to gyvenimo nesusitvarkytų ir viskas liktų kaip buvę, tavo laimingoje komforto zonoje.
Iš vienos pusės sakai „man reikia rūpintis“, o iš kitos — „tegu vaikai susitvarko gyvenimą“. Argi ne akivaizdus prieštaravimas, sukeliantis problemą?
Iš pradžių turi pakeisti savo žodžius, savo sulūžusias programas, išduodančias nelogiškus prieštaravimus, jei nori, kad pasikeistų gyvenimas.
Jeigu per dienų dienas turi tuos pačius rezultatus, tai reiktų ne kartoti vieną ir tą pačią nuomonę, o reiktų keisti savo žodžius.
Kai kurie žmonės kaip įmanydami vengs konfliktų, ir tai reikš jų priežastingumo galą. Su priežastingumu baigsis ir jų sugebėjimai, liks tik sugebėjimas plauti tualetus.
Žmogus veikia tiek, kiek jis mano galįs veikti. Žmogus turi tiek, kiek jis mano galįs turėti. Jeigu žmogus mano nieko negalįs padaryti, jis ir negali. Bandyk jam padėti, bet nepadėsi niekad, kol jis nepakeis savo šios labai svarbios ir „ypatingos” nuomonės.
Panašiai kaip tie, kurie gyvena nuo algos iki algos teisina savo nesugebėjimą pakeisti padėtį „turtuoliai irgi verkia”. Tokiems žmonėms svarbu ne kažkaip pagerinti savo padėtį, bet pateisinti esamą, ir pateisinti ją kitų sąskaita.
Iki tavęs ateinantys signalai yra filtruojami per tavo nuomonės prizmę, ir matai tik tai, ką nori matyti, nebūtinai kaip yra iš tiesų.
Kai matai taip, kaip nėra iš tiesų, vaizdas iškraipomas matai neteisingą pasaulio vaizdą. Matydamas neteisingą pasaulio vaizdą, gyveni pagal jį, t.y. neteisingai.
Ir su kiekvienu įvykiu žmogus vis labiau ir labiau sustiprina savo pirminę nuomonę (jei neišmoksta reaguoti pagal aplinkybes), ir galų gale baigia pietaudamas prie konteinerio su savo svarbia ir „ypatinga” nuomone.
Svarbu ne tik ką sakai, bet ir kaip tai sakai.
Pavyzdžiui, jeigu mintys/tikėjimas yra lengvas, rezultatas ateina fiziniame pasaulyje, tačiau daugiau paranormaliu būdu. Jeigu mintys yra sunkios, ir rezultatas bus sunkesnis, pasiekiamas ne lengvai ir „stebuklingai“, o daugiau pastangų dėka.
Čia labai svarbu išmokti stebėti save, kad patikrintum kaip tu iš tiesų galvoji, ar neapgaudinėji savęs, ar nesukuri iliuzijos, kad tiki, o iš tiesų giliai viduje netiki, kad manai vienaip, o iš tiesų — kitaip.
Tai revoliucingas dėsnis, nes visi mes mokame kažką sukurti rankomis, tačiau beveik niekas nepasiūlė supratimo kaip kažką sukurti kryptingais vien savo proto veiksmais.
Pavyzdžiui, aš ilgą laiką vizualizavau savo meilę, kol vieną dieną ją susapnavau kaip mes vaikštinėjome po miestą. Po poros mėnesių išėjo interviu su manimi viename žurnale, ir ji mane per jį susirado, visiškai atsitiktinai pas savo tetą radusį tą žurnalą.
Po kiek laiko susitikę vaikštinėjome toje pačioje vietoje, kurią ir sapnavau. Sapną buvau jau seniai užmiršęs, bet tai man jį priminė.
Kas tavo prote, tas ir tavo gyvenime.
Ateina nauja era. Anksčiau auginome runkelius, dabar auginame gigantiškus nematomus projektus savo galvose.
Tie projektai atsiranda „nematomoje”, „neegzistuojančioje“ erdvėje: belaidžiai ryšiai, nanotechnologijos, biotechnologijos.
Sunku suvokti kaip galima užsidirbti milijardus auginant runkelius, tačiau palyginti lengva tai padaryti išauginus vieną vienintelę idėją savo galvoje ir pasėjus ją „vien lengvume“.
Lygiai taip pat ir mūsų gyvenimas prasideda nematomoje erdvėje, „didžiajame nematomame nieke“ — mūsų prote.
Kai kam jo rankos gali būti jo gerovės priežastis, tačiau dera suprasti, kad visa ko priežastis yra mintis. Net runkeliams auginti iš pradžių reikia supratimo, kad juos apskritai galima auginti, idėjos juos auginti, ir informacijos kaip juos auginti.
Lengviausia dėsnio „kaip tiki, taip ir yra“ įrodymus pastebėti galima globaliu mastu.
Pavyzdžiui, Leninas10 ir jo šutvė turėjo nuomonę, jog socializmas yra kelias į komunizmą, ir tai yra apskritai tobulesnė tvarka. Tačiau ši nuomonė per septyniasdešimt „didžiojo eksperimento“ metų atvedė tik prie visiško deficito, skurdo ir korupcijos, dėl ko ši tvarka turėjo žlugti.
Sovietų sąjungoje buvo tikima, kad kolektyvinė nuosavybė yra geresnė nuosavybės forma nei privati nuosavybė. Kas tuo buvo pasiekta? Buvo pasiekta to, kad nuosavybė niekam nebepriklausė ir prasidėjo nežmoniški grobstymai, kuriuos dar skatino ir deficitas. Valstybė bandė kažkaip su tuo susitvarkyti, šaudė nusikaltėlius, tačiau veltui, juk nuosavybė — bendra, vadinasi su ja darau ką noriu.
10 Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870-1924) — Rusijos revoliucionierius, komunistų politikas, pagrindinis Spalio revoliucijos lyderis, pirmasis Sovietų sąjungos vadovas, Leninizmo (Marksizmo variacija) teoretikas.
Dar kitais žodžiais sakant, žmonės tiesiog bandė atsigriebti savo būtinybė būti priežastimis. Jeigu neįmanoma būti priežastimi, turėti kažko savo, jėgų balansas iškreipiamas, jis bandomas kompensuoti klaidinga priežastimi — vogimu.
Dar buvo tikima, kad verslas yra blogis, tarkime, netgi prieš pat Sovietų sąjungos žlugimą buvo uždrausta auginti brangiakailius žvėrelius, nekalbant jau apie tai, kad verslas apskritai buvo uždraustas.
Buvo tikima, jog vertė turi būti kuriama tik valstybės, t.y., jokio konkretaus žmogaus, ir kad sukurta vertė priklauso visiems.
Dėl tokio tikėjimo, niekas nebuvo suinteresuotas būti normalia priežastimi. Kam apsimokėjo dirbti, jeigu nieko nedarydamas gaudavai tą patį atlyginimą kaip ir iniciatyvus inžinierius, o inžinieriaus projektai buvo ilgiems metams užmetami į biurokratų stalčius? Be to, už buvimą priežastimi (verslininku, ūkininku) bausdavo. Taip buvo iškreipti natūralūs gamtos dėsniai.
Tad visi žmonės šioje santvarkoje tapo pasekmėmis, vadinasi mažiau galingi. Mažiau galingi žmonės — mažiau galinga valstybė. Galų gale pati santvarka privalėjo mirti, nes joks silpnas individas gamtoje neišgyvena pakankamai ilgai.
Klaidingi klaidingi tikėjimai atvedė prie klaidingų rezultatų.