Viskas, ką mes jaučiame egzistuoja tik dėl kažkokio pasipriešinimo arba kitaip sakant – blokados. Tarkime, nerimas egzistuoja tik dėl to, kad manoma, jog jo reikia atsikratyti. Baimė egzistuoja dėl to, kad manoma, jog tai blogai. Skausmas egzistuoja tik dėl to, kad bandome jį užgniaužti, sustabdyti.
Kiekviena emocija, skausmo impulsas praneša apie kažką, ką jūs turite žinoti ir tai pakeisti. Jeigu bandote tai sustabdyti, impulsai ir toliau seka, skausmas nesiliauja. Jeigu sąmoningai pagreitinate tą „sužinojimą“, skausmas praeina greičiau.
Iš to sekant, sukūriau „norėti to“ arba „norėti daugiau“ metodą. Jeigu kažkas blogai — norėkite to. Jeigu bijote — norėkite to. Jeigu skauda — norėkite to.
Vienas pirmųjų šio metodo pritaikymų buvo su mano mama. Ji ant kojos buvo užsimetusi storą metalo gabalą, sakė siaubingai skauda. Aš sakau, „norėk šio skausmo dar daugiau“, atsakymas „o, pradėjo dar stipriau tvinksėti“, sakau „norėk būtent šito tvinksėjimo dar labiau“. Po keleto minučių skausmas „stebuklingai“ išnyko.
Kodėl šis metodas veikia? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios egzistuoja upių užtvankos ar voverės mušasi su bebrais. Jeigu problemą galime įsivaizduoti kaip užtvanką, tai didesnis tos užtvankos statymas problemą tik padidins, o neišspręs. Reikia „atsiimti užtvanką atgal“, atlikti priešingą veiksmą, o ne statyti ją didesnę, atkimšti kamštį, o ne dar stipriau jį įmūryti.
Problemos sukūrimas iš esmės yra stūmimo veiksmas, todėl mes bandome subalansuoti dalykus traukdami. Atsiradus balansui — problema išnyksta.
Vienas įspūdingiausių šio metodo pritaikymų — tai legalių ar nelegalių narkotikų atsisakymas.
Vieną dieną man parašė moteris:
„My problem is actually an energy issue: I have very low energy, and it bothers me. I can’t do everything I want to do, even cleaning house… I just run out of energy and have to rest.
I’ve been taking Paxil for about a year now. I started off at 10 mg/day and have worked my way up to 120 mg. (When the energy issue bothered me, I was supposed to regulate my dosage and got up to taking one 60 mg in the morning and one at night.)
I tried to stop taking it once several months ago and tried skipping doses and days and then breaking tablets in half, etc. I had some pretty severe withdrawal symptoms („the zaps“ which feel like electrical shocks, shakiness, and difficulty eating). So the people where I work just insisted that I „take my medicine“.
I have taken other antidepressants during the past twelve years or so and have been able to stop both „cold turkey“ and by slacking off.“ G.B., Salisbury, NC, USA
Moteriai pasiūliau:
- Mesk šį vaistą.
- Kai atsiras simptomai, mintimis sakyk: „Aš noriu tiksliai to, ką dabar jaučiu“. Priversk save jausti, kad tikrai nori to, ką patiri dabar. Priversk save patikėti, kad tikrai nori to, ką patiri dabar, šiuo momentu. Kartok šią frazę kol visi simptomai išnyks.
- Giliai kvėpuok.
- Pasakyk kas atsitinka.
Greitai gavau atsakymą:
„I am feeling fine.
ENERGY: Yesterday, I awoke before 7 AM and „stayed going“ (working: housework, office work, yard work (I set out my annual flowers yesterday), church work, shopping, etc.) until 10 PM.
THIS IS UNHEARD OF. I HAVE NEVER DONE THIS BEFORE.
I usually sleep much later and can hardly get out of bed, have to stop during the day to take naps, and go to bed early, sometimes by 6 PM.
I have gained a lot of weight, about 25 pounds, since I started taking Paxil. I weighed 166 last Sunday. This Sunday I weigh 163. Hooray!!!“
Antra diena:
„I’ve done the „I want what is now“ about 3 times so far. I have NOT had any of the really bad feelings I had last time I tried to quit.
The breathing helps. Just one breath and I feel better!“
Trečia diena:
„I’m feeling fine. No withdrawal symptoms from Paxil at all except a little dizziness and I handled that with wanting more of it and breathing as in your recipe. It works!“
Ketvirta diena:
„I really am feeling fine physically and mentally. You have done more for me than 30 years of doctors, pills, therapy and hospitalizations! “
Kodėl tai veikia? Tėra du pagrindiniai veiksmai — kūrimas ir sunaikinimas, trauka ir stūma, priežastis ir pasekmė.
Jei norime ką nors sukurti, turime sakyti melą (kad kažkas egzistuotų, tame turi būti melas). Pavyzdžiui, mes sakome „aš galiu“, net jei negalime, ir taip paskatiname save sugebėti, nors iš esmės mes iš pradžių sau tik meluojame. Ir kuo geriau meluojame, kuo labiau įtikime savo melu, tuo didesnė tikimybė, kad tai kristalizuosis.
Panašiai kaip alkoholikas vis kartoja „aš nesu alkoholikas, aš nesu alkoholikas“, ir nuo šio kartojimo jis vis dar realiai tas pats alkoholikas. Alkoholikas meluoja apie savo būsena, todėl ji išlieka.
Ir jeigu mes norime ką nors sunaikinti, tarkime, nesugebėjimą, depresiją ar tokį sunkų dalyką kaip priklausomybė, mes turime iš pradžių sužinoti ir tada teigti tiesą.
Panašiai kaip AA susirinkimuose pirmas žingsnis būna tiesos pripažinimas „aš esu alkoholikas“. Alkoholikas pripažįsta savo būsena, todėl ji pradeda nykti.
Jeigu nori kažką sunaikinti, turi sužinoti tiesą kokia ji yra, kur ji yra, kaip ji yra ir kada ji yra. „Norėti to“ reiškia pripažinti tiesą tokią kokia ji yra, o ne jos vengti. „Norėti to daugiau“ — tai subalansuoti priešpriešines jėgas:
- vengimas, atstūmimas, pasekmė — „aš nenoriu jausti blogumo“
- Ir aktyvus dalyvavimas, priežastinė jėga — „aš noriu šio blogumo“
Dvi jėgos neutralizuoja viena kitą ir problema išnyksta.
Jeigu jūs vengiate kažko, jūs jau esate tos situacijos ar dalyko pasekmėje, todėl taip ir jaučiatės. Prisivertę subalansuoti savo pasekmę su priežastimi, jūs greičiausiai galite atsikratyti buvimo pasekme.
Tolesni įvykiai:
„Wanted you to know that I’m experiencing a withdrawal symptom: itchie creepie crawlie like little bugs are crawling on me. I try to want more and to breathe through, but I guess I’m not that strong yet. I do know that this is a neurological, nervous symptom because I can control it by applying something either hot or cold (both temperatures work) to the back of my neck, lying down, and breathing deeply. Just wanted you to know.
It is so very important for „us“ to get the word out that this „chemical imbalance in our brain“ that the doctors scare us to death with (Are we losing our mind; will we turn into ax murderers???) is a bunch of LIES. They don’t know about brain chemistry enough to know what is „normal“ and if it differs from individual to individual anyway.“
Esmė, kad jeigu jauti būtent šiuos vabalus, būtent jų ir norėk daugiau, kad subalansuotum dalykus.
„I am doing better… bugs are gone!
Blessings to you and I’ll be back tomorrow. (I got through my business conference just fine: no Paxil, no Advil, no Fiorinal #3….just my Tadas Rx and Recipe.“
Trečia savaitė:
„Hey there. Are you keeping up with when I stopped taking Paxil? I haven’t; I just simply threw it away and made up my mind not to take it any more. This has been my worst day so far. My vision is very blurred and the zaps (the „electrical shocks“) have started in my feet and legs. It’s even hard to sit still; I’ve jumped lots of times today, but I don’t think anyone has seen me. It’s sort of a sick, scary feeling. I’m making it through, but this has been a tough day.“
Aš parašiau:
Net nebandyk naudoti norėjimo daugiau proceso desperatiškai. Tai neveiks. Desperacija — tai supratimas, jog tampi pasekme, kad nesi pakankama priežastis. Esmė čia, kad tu PRARADAI supratimą ką šis procesas iš tiesų atlieka:
- Atsisėsk ir ATSIPALAIDUOK!
- IDENTIFIKUOK visus simptomus, pabandyk juos užčiuopti su įsivaizduojamomis rankomis.
- Ir TADA pabandyk PAJUSTI, kad NORI JŲ.
Jeigu procesas neveikia, tai tik dėl to, kad prarandi supratimą KO iš tiesų TIKSLIAI tau reikia norėti. Tik sukaupk dėmesį, IDENTIFIKUOK KAS TAI yra ir norėk TO TIKSLIAI.
Net nebandyk daug kartų bukai pakartoti „aš noriu to“. Tai neveiks ir niekada neveikė. Šis procesas dirba su tavo emocijomis, mintimis ir jutimais, kurie yra čia ir dabar, t.y. tikslia, o ne įsivaizduojama informacija.
Geriau atsipalaiduok, identifikuok ir pasakyk tik vieną kartą „noriu tiksliai TO, ką tik ką identifikavau“.
„I’m better. Thanks. Now I must print this recipe and carry it with me!“
Taigi, tai yra dažnas atvejis… Ilgainiui patarimai atrodo pradeda neveikti, o priežastis slypi neurologiniame jautrumo slenkstyje, nervų sistema prisitaiko prie monotonijos. Žmogui atrodo, kad jis atlieka tai, ko reikia, tačiau iš tiesų — ne.
Žmogaus nuomonės, neurostruktūros tiesiog bando viską sugrąžinti į įprastas vietas. Tai yra atsakymas kodėl yra ypač sunku pasikeisti.
Dar gavau vieną pastabą:
„Wanting more works unless I am very tired.“
Taip, kadangi nuovargis sumažina dėmesingumą, mes sunkiau pastebime kas vyksta iš tiesų, o taip pat „to norėjimui“ reikalinga energija. Esant nuovargiui, jos gali būti per mažai sugeneruoti tai priešpriešinei jėgai, kuri galėtų subalansuoti priklausomybę.
Neapsigaukite, priklausomybė yra stiprus, fizinis, ne vien psichologinis dalykas. Sunku mesti rūkyti, sunku mesti gerti, dar sunkiau mesti „sunkiuosius narkotikus“. Esant priklausomybei smegenyse jau susiformavo patikimos ir tvirtos struktūros verčiančios jus vėl ir vėl gauti dozę.
Jeigu kūnas negauna dozės, smegenys pradeda signalizuoti skausmu ir kitais jutimais, versdamas jus gauti dozę. Čia veikia logika „jeigu skauda, bėk nuo skausmo gaudamas dozę“. Protas visada eina lengviausiu keliu, kad išgyventu geriausiu (greičiausiu) būdu.
Greitis gamtoje visada garantuoja geresnį išgyvenimą. Greitai bėgsi — pabėgsi nuo plėšrūno. Greitai bėgsi — sugausi sau pietus. Tad ir mūsų protas dažnai paklūsta šiai esminei išgyvenimo taisyklei ir, nepaisant aukštesniosios nervinės veiklos, visada stengiasi eiti greičiausiu įmanomu keliu.
Tačiau lengvesnis kelias ilgainiui gali virsti sunkiuoju, todėl norėdami atsisakyti priklausomybės, jūs turite pergyventi tai (sunkesnis kelias), todėl vietoje to, kad vengtumėte skausmo (linktumėte prie dozės gavimo) jūs bandote gauti daugiau skausmo.
Skausmas sustiprėja, nes jūs jo norite, ir išnyksta, kai tik pasiekiamas kritinis taškas ir egzistuojanti struktūra susinaikina. Ji susinaikina kaip ir kokia nors mašina, bandanti važiuoti į abi puses iš karto — galiausiai ji sulūžta ir nebevažiuoja niekur.
Sąmoningu noru subalansuodami jėgas mes sunormalizuojame egzistuojantį disbalansą (priešpriešinį norą).
Jeigu dalykas nėra ypač stiprus (nėra skausmas ar kitas stiprus jutimas) subalansuoti reiškinius galima nebūtinai noru, o vien esamo dalyko deklaracija.
Tarkime, jeigu vengiate padaryti kokį nors darbą, jūs vangiai jį ir bedarysite. Vien pasakydami „aš vengiu šio darbo“, jūs subalansuojate reiškinius, ir greičiausiai tą darbą pradėsite daryti.
Arba daugelis žino tokį reiškinį. Kažko nerandi, pasakai tai kitam, ir tada iš karto atrandi ieškomą daiktą. Tereikia tik pasakyti.
Vienas žmogus visada sakė „bute niekada negyvensiu, gyvensiu tik name“, o po to visgi teko apsigyventi bute.
Arba viena močiutė susilaužė koją, nukrisdama nuo trijų pakopų laiptelių. Vienas žmogus juokėsi iš jos, ir vieną dieną pats nukrito nuo tų pačių laiptų ir prasiskėlė galvą.
Dar kitas žmogus sakydavo „niekada nieko neimsiu iš savo mamos“, ir greitu laiku viskas apsivertė aukštyn kojom.
Vienas žmogus, išgirdęs kaip vienų tėvų vaikas susirgo plaučių uždegimu, sakė „va, kaip jie neprižiūri savo vaiko“, o po poros mėnesių turėjo pats gultis su savo vaiku į ligoninę su infekcija.
Arba kitas žmogus vis sakydavo „aš niekada negyvensiu smirdinčiame mieste“, ir greitu laiku pats ten apsigyveno.
Dar vienas žmogus vis priekaištavo kitam „kam tu meti mokyklą, nedaryk to, juk tai labai blogai“, ir pats po mėnesio metė tą pačią mokyklą.
Taip Visata subalansuoja dalykus.
Visata viską padarys taip, kad viskas būtų tobulame balanse.
Ir atvirkščiai, jeigu esate kažką sumanę, geriau patylėkite kol to neįgyvendinote, nes egzistuoja galimybė, kad pasidalinę to neįgyvendinsite.
Pirmas požymis to, kad nepadarysite kažkokio darbo tas, kad prieš jį bandydami daryti sakote, kad jį darysite.
Kai ateina laikas judėti toliau, kad išgyvenama būtų dar geriau, protas suformuoja impulsą, kokią nors idėją.
Jeigu pradedate apie ją kalbėti, energija iššvaistoma žodžiams, o ne tikram veiksmui.
Kodėl žodžio energija tapati tikram veiksmui? Todėl, kad smegenys atlikdamos bet kokį darbą, tam sunaudojam vienodai energijos. Dažnai kalbėjimui reikia daugiau mąstymo, vadinasi ir energijos, nei rankai pakelti.
Ar smegenys įsako pakelti ranką ar pakelti liežuvį, jos atlieka tą patį darbą, todėl smegenų lygmenyje žodžiai turi tokią pat galią kaip ir realūs veiksmai. Reiškia, kai kalbi apie savo idėjas, didėja šansas jų neįgyvendinti, nes iššvaistai entuziazmą, reikalingą joms įgyvendinti. Ir atvirkščiai, pasakydamas kas negerai, išvalai savo smegenis nuo bereikalingo krūvio.
Kodėl po gero ateina blogis? Todėl, kad per daug šnekate, jog kažką turite, ir per daug tai rodote kitiems, taip neutralizuojate tai, ką turite.
Kai protas patiria viską, ką turi, jis staigiai persiorientuoja į naujas „ganyklas“. Tai viena iš išgyvenimo instinkto savybių.
Viena priežasčių, kodėl Holivudo žvaigždės taip dažnai tuokiasi ir skiriasi, yra ta, kad jos per daug rodosi viešumoje, per daug apie tai kalba, ir iššvaisto to, ką turi (jausmo tarp dviejų žmonių) energiją. Kai tai atsitinka, protas tiesiog persiorientuoja į naujus įspūdžius.
Tai reiškia, kad norint uždirbti daugiau pinigų, reikia pakankamai „atsikąsti“ pinigų trūkumo, ir nestabdyti atsiradusios traukos į geresnę būseną.
Norint pajudėti iš komforto zonos į geresnę būseną, reikia sakyti visą tiesą apie esamą situaciją.
Įprasti žmonių elgesio scenarijai:
- Komforto zona „gyvenu čia“ -> tiesa
- (pakankamas patyrimas kas yra) -> naujas impulsas „gal gyventi kitur?“ -> vien žodžiai, tarkime „kaip užkniso mane tos pačios sienos“ ->sena komforto zona.
- Komforto zona „gyvenu čia“ -> tiesa
- (pakankamas patyrimas kas yra) -> naujas impulsas „gal gyventi kitur?“ -> veiksmai -> pasiekimas „gyvenu kitur“ -> prisitaikymas prie gyvenimo kitur -> nauja komforto zona gyvenant kitur, ir ratas iš pradžių, priklausomai nuo mūsų pasirinkimo kaip reaguoti į siunčiamus impulsus.
- Komforto zona „gyvenu čia“ -> pakankamas patyrimas ir naujas impulsas „kaip nusibodo čia gyventi“ -> melas, esamo neigimas, užglaistymas, abejonė „bet visgi nenorėčiau taip kaip kiti, daugiau problemų“ -> impulso blokada -> dar stipresnis įsitikinimas „gyventi čia“.
- Komforto zona „gyvenu čia“ -> sąmoningas melas (impulsas) apie ateitį „aš gyvensiu kitur“ ->veiksmai -> pasiekimai.
- Ir t.t.
Nors gyvenimą galima iššifruoti į kelias sudedamąsias dalis, iš tiesų santykiai tarp priežasties ir pasekmės yra stipriai persipynę ir sudėtingi.
Apskritai balansavimas — tai kreivių tiesinimas. Jeigu kažko negali, reiškia, kad vietoje valios tiesės, yra iškreipta linija, atsiradusi dėl klaidingos informacijos, nukreipta ne į tikslą, o kažkur kitur. Subalansuojate jėgas, kreivė (melas) tampa tiese (tiesa) ir atsiranda tiesus (greitas) kelias į tikslą.
Galų gale po kelių mėnesių ta moteris apie visa tai parašė:
„Let me begin by saying that the recipe works.
But also let me share my thoughts about it since I first read it, and started following it, on May 22, 2002. (Today is July 23.)
Paxil withdrawal recipe: four simple steps in an e-mail.
That’s it????
I don’t have to stay up all night reading information? I don’t have to memorize anything, buy anything, go anywhere? There are no warnings or scary hypothetical scenarios?
Four steps: Quit this drug; Want exact the same I feel now; Breathe deeply; Tell me what happens.
And….Signed…“Believe, Tadas“
OOOOOOOO-K.
First Step. (Am I really going to do it? Am I really going to believe I can?) Quit the drug. Don’t take it anymore. Not even one time. Throw it away.
I did!
I’m not sure why. I think just because I was so sick of feeling the way I did I had to do something else. When the pain of your experience becomes great enough, you become willing to try something different.
So I threw my Paxil away.
Second step: When withdrawal symptoms come, think „I want exact the same I feel now.“ and Third step: Breathe deeply.
(Those two went together for me.)“
Kodėl buvau pridėjęs kvėpavimo žingsnį? Todėl, kad tai palengvina energijos tėkmes. Įkvėpimas — „noriu to“, traukiu tai į save, priežastinis veiksmas. Iškvėpimas — atstūmimas, pasekmės veiksmas.
„When withdrawal symptoms come…not IF they come, but WHEN…because they will!
The drug you are taking is a very real chemical and you will experience withdrawal from it. The symptoms may vary in number and strength, but the ones I had (not all at one time!) were:
- blurred vision
- dizziness
- the sensation of „bugs“ crawling on me
- „zaps“ like electric shocks
- insomnia
- loss of appetite, difficulty eating and swallowing
- stomach upset, diarrhea
- nervousness
- panic
And in the midst of one or several of those things, I’m suppposed to think „I want exact the same I feel now.“ And breathe deeply.
I was surprised, but truly, if you don’t resist the feelings, when you relax and breathe deeply, they do either subside or go away completely.
There was a day that I was really so uncomfortable I couldn’t go about my regular routine and had to practically stay in bed, but I used both heat and ice on my neck (at separate times…both worked about the same) and was intentional about relaxing and breathing deeply. I made it through ok.
Step Four — Tell Tadas….and Believe.
Knowing that Tadas was there, and most of all, that he cared, and that he would answer my e-mails and tell me what to do made me believe that the recipe would work.
It’s pretty amazing that someone in Lithuania could be more understanding and helpful to me than my family, friends, doctors and therapists, but that’s exactly what I experienced throughout the withdrawal process. I truly believe that if I had shared my symptoms and thoughts, especially my fears, with anyone on this side of the Atlantic, I would have been back on medication or in a hospital.
I was taking two 60 mg. tablets of Paxil a day, one in the morning and one at night. That is a very high dosage which can cause its own problems and side effects. I threw it away on May 22 and have not had even one mg. since. I am not at all worried about my brain chemistry or my energy level, because I feel better and accomplish more now than I ever have.
I know that when the withdrawal symptoms from this CHEMICAL begin, there is fear. Real fear. And the thought „maybe I ought to take Paxil again…“
But for me it was best to make up my mind not to take it anymore, throw it away, and deal with each symptom (with your help) as it came.
Relaxing, breathing, and taking it easy during the first days really helped me.
If people can go back in their memories and think of that moment when their doctor wrote the PRESCRIPTION for Paxil, handed it to them, and gave them the HOPE that taking this drug would make them feel better, have more energy, etc. and then TRANSLATE that into an equal, exact BELIEF in Tadas’ RECIPE and the benefits of being drug free… IT WILL WORK!
And they will save a lot of money, confusion and suffering by doing it!
My true opinion of the Taking Paxil Off Recipe?
It’s a miracle!“
Jau praėjo ketveri metai nuo šių įvykių, ir moteris sakosi nevartojanti jokių vaistų.
Išsigelbėjimas visada yra. Kai įsimaišo nežinomasis, visi neurofiziologijos dėsniai netenka prasmės. Ir tas nežinomasis yra sąmonė. Tik siekdami didesnio sąmoningumo, ir supratimo kaip veikia sąmonės valdomas kūnas, galime būti laisvesni, supratingesni ir, žinoma, kur kas laimingesni.
Sąmonė nusprendžia kaip reaguoti į įvykį. Sąmonė nusprendžia ar sekti kūno robotizmu ar ne. Sąmonė nusprendžia ar supykti ar ne. Sąmonė nusprendžia ar būti laimingam ar ne. Sąmonė nusprendžia ar būti turtingam ar ne. Kaip mano sąmonė, taip ir yra. Sąmonė sukūrė viską, kas civilizuota ir kas iš tiesų žmoniška.
Vienintelis žmogus turi tokią galimybę, savo sąmonės (kryptingo dėmesio — minčių) pagalba valdyti savo psichikoje ir kūne vykstančius procesus — vaizdinius, idėjas, emocijas. Joks gyvūnas tokios galimybės neturi, ir galime pagrįstai tuo didžiuotis.
Viskas, ką turime, ateina iš sąmonės. Ir viską sprendžiame savo sąmoningumo pagalba.