Jeigu pasaulį galima išskaidyti į dvi pagrindines sudedamąsias dalis, tai kokios galimos būsenos santykiuose tarp priežasties ir pasekmės:
Normalus bendravimas
1. Aš kalbu, kitas klausosi — aš priežastis / kitas pasekmė
2. Aš klausausi, kitas kalba — aš pasekmė / kitas priežastis
Tai — normalus bendravimas, kai abu žmonės pakaitomis būna tai priežastimis, tai pasekmėmis. Toks bendravimas suteikia ir žinių, ir patenkina, ir sustiprina santykius, kadangi jo pagalba dalyviai patiria ir priežastį, ir pasekmę.
Tarkime, ar dažnai būna patenkintas partneris sekso metu, jeigu nepatiria to, ko tikisi. Juk abu vienodai turi patirti pasekmę — orgazmą, ir suteikti vienas kitam malonumą — būti priežastimis. Jeigu vienas tik ima, kitas liks nepatenkintas.
Taip pat ir visur kitur, bet koks bendravimas naudingas tik tada, kai yra pilnas, t.y., kai yra balansas tarp priežasties ir pasekmės.
Pilnas bendravimo ciklas tarp dviejų žmonių yra dvi priežastys ir dvi pasekmės, arba kitaip du pasisakymai. Nesant pilno ciklo, gali atsirasti disbalansas, vadinasi ir problemos.
Taip mąstant galima iššifruoti visą savo gyvenimą.
Pavyzdžiui, žmogui kilo kokia nors idėja ir jis ja pasidalino su kitu, o anas nieko neatsakė. Taigi dėl to pirmasis nukrenta išgyvenimo skale žemyn ir pradėjo galvoti „gal aš pasakiau kokią nors kvailystę“, „mano idėjos nieko nedomina“.
Nenormalus bendravimas
strong>. Ginčas, nesusikalbėjimas, vienas kito perrėkinėjimas — aš noriu būti priežastis / kitas tuo pat metu nori būti priežastis
Paprastai atsitinka, kai abu žmonės turi skirtingas nuomones apie vieną ir tą patį dalyką. Išsiskiria tikslai, vertybės, įpročiai ir pan., nė vienas nenori nusileisti, nenori būti kito nuomonės pasekmėmis, dėl to kyla konfliktas.
Čia abu konflikto dalyviai kiekvienas atskirai tiki, kad kažkuris vienas išgyvena geriausiu įmanomu būdu, bet ne kitas.
Išeitis? Savo noru sustabdyti savo norą būti priežastimi.
Kita išeitis — kuriam nors tapti pasekme: arba vienam nusileisti, arba kitam būti įtikintam, arba abiem mirtinai susipykti.
Jeigu priežastingumo (teisumo) įrodinėjimas yra žymiai stipresnis, nei kurio nors dalyvio jautrumo slenkstis, gali būti priimtas sprendimas tapti galutine priežastimi — išsiskirti.
O iš esmės, ginčai, kaip ir bet kokios kitos problemos yra natūrali gyvenimo dalis, ir jų būtų mažiau vien tada, kai į juos būtų išmokstama reaguoti natūraliai — atsitiko ir praėjo. Dar neturintys didesnės ginčų patirties jauni žmonės laiko ginčus didele blogybe, pervertina juos, ir dažnai paprastas ginčas dėl to gali virsti skyrybų priežastimi.
Ginčų pervertinimas glūdi žmogaus siekyje išgyventi geriausiu įmanomu būdu. Tam, kad išgyventų, žmogus turi jaustis priežastimi, t.y., teisus, dėl to laiko ginčus ypač svarbiais, nors iš tiesų jie tėra netikro veiksmo išraiškos.
Laikyti įprastus ginčus svarbiais – tai tas pats kas laikyti ant popieriaus skiautės užrašytą žodį „bifšteksas“ tikru ir bandyti jį valgyti.
2. „Nekalbadienis“, santykių nebuvimas — aš pasekmė / kitas pasekmė
Ši situacija paprastai atsitinka po vienas kito perrėkinėjimo, kadangi visata, ir smegenys, kaip tos visatos dalis privalo palaikyti balansą.
Jeigu iš pradžių vienas kitą perrėkinėjo su savo „svarbiomis“ nuomonėmis, tai vėliau abu turi tapti pasekmėmis, kad įsivyrautų balansas, ir galų gale būtų susitaikoma.
Kiek buvo rėkiama, tiek turi būti ir patylima, kad ginčo dalyviai išliptų daugmaž sausi iš balos.
3. Diktatorius –vien priežastis
Žmogus nepakenčia negalėjimo būti priežastimi, negalėjimo valdyti, ir jis pradeda viską kontroliuoti — tampa diktatoriumi.
Pavyzdžiui, vaikystėje kažkoks žydas įžeidė Hitlerio sugebėjimą ar nesugebėjimą piešti, ir ateityje jis pradėjo kontroliuoti visus žydus, kad jie nedrįstų išsakyti jam skaudžios nuomonės.
Psichopatais ir serijiniais žudikais dažnai tampa labai jautrūs žmonės, kurie nuo sunkių kitų atliktų pasekmių savo psichikai (įžeidinėjimų, patyčių ir pan.) pradeda gintis neadekvačiais būdais — dėl savo jautrumo būdami labiau užsidarę, jie iš pradžių viską laiko savyje, o galų gale viskas, kas sukaupta , sustiprėję išsilieja baisiomis pasekmėmis.
Vėlgi, įžeidinėjimai ir patyčios – tėra būdai iškreiptai įgauti priežastingumo, to nesuprantant, galima juos pervertinti. Tas pervertinimas gali būti naudingas, motyvuoti veiklai („aš jiems įrodysiu“), tačiau gali būti ir žalingas – žmogus gali susirgti depresija, tapti auka arba diktatoriumi.
Kadangi kiekvieno jautrumo slenkstis yra skirtingas, tai galbūt tam, kuris tyčiojasi iš kito, neatrodo, kad patyčia labai stipri, jam tai gali būti tik nekaltas juokelis. Tačiau kitam ta pati patyčia gali skambėti kaip pasaulio pabaiga, kadangi žmogaus nervų sistema yra jautresnė. Niekas nesupranta, kodėl po to sekanti „vien priežastis“ yra tokia stipri, todėl tokius žmones, kurie tokiais tapo dėl kelių atrodytų smulkmenų, ir vadina psichopatais.
Trumpiau, psichopatas — tai labai jautrus žmogus, nesugebėjęs susitvarkyti su atliktomis pasekmėmis sau, dėl to pradėjęs keršyti visuomenei ar tam tikriems individų grupėms.
Kai kurie savimi nepasitikintys žmonės mokykloje užsideda „kietuolio“ kaukes ir įvairiausiais būdais žaloja kitus. Vien dėl nesuvokimo kaip tvarkytis su savo sugebėjimu būti pasekme, jie kompensuoja tai būdami „kietais“. Situacija šia prasme blogėja, nes daugelio tėvai per daug dirba, tampa didelėmis pasekmėmis darbe, dėl to po to nesugeba normaliai bendrauti su savo vaikais, o vaikai vis labiau bando atsigriebti balansą su bendraamžiais.
Žinoma, yra daug tarpinių variantų, čia viskas priklauso nuo žmogaus sugebėjimo būti pasekme, kuris susiveda į žmogaus pasirinkimus.
Kokia nors moteris metų metus kartoja „visi vyrai — kiaulės“. Atrodytų nieko ypatingo, tačiau čia — viena iš neurozės apraiškų. Reiškia, jog ši moteris negali būti vyrų pasekme (tarkime, ji buvo išduota, ir daugiau to nebenori patirti), todėl į agresiją reaguoja agresyviai vietoje to, kad prisiimtų šią pasekmę ir lyg pasakytų sau „mane išdavė, kitą kartą būsiu atidesnė, tikiuosi rasti savęs vertą vyrą“. Kartodama „visi vyrai — kiaulės“ sau tinkamo vyro ji neras, sugebės rasti tik dar vieną eilinę kiaulę. Juk visi vyrai kiaulės. Visata jai viską sustatys pagal jos įsitikinimą.
Kodėl žmonės tampa diktatoriais ar smurtautojais? Nes jie turi nuomonę, jog toks vaidmuo jiems garantuos geriausią įmanomą išgyvenimą.
Apskritai žiūrint, bet koks lyderis gali turėti „vien priežasties“ bruožų: autokratinis — daugiausiai, demokratinis — mažiausiai.
Demokratinius lyderius dar kontroliuoja kitos institucijos, žiniasklaida, rinkėjai, todėl jie paprastai negali būti „vien priežastys“. Autokratiniai lyderiai, pavyzdžiui Putinas4, stengiasi po truputį perimti valdžią, kontroliuoti institucijas ir žiniasklaidą (informacijos šaltinius), iškreipti teisingą informaciją, kad jų niekas negalėtų kontroliuoti, ir jie taptų „vien priežastimis“.
Kur nuveda imperinės ambicijos, mes visi žinome.
4. Auka — vien pasekmė
Dar kiti žmonės į kitų priežastingumą reaguoja priešingai, jie paklūsta, kaip kokios beždžionės atsistoja į hierarchijos medį, ir tarnauja „gaujos“ alfa lyderiui.
4 Vladimiras Putinas (1952) — buvęs KGBistas, Rusijos Federacijos prezidentas ir įvairiomis progomis pasisakęs už Staliną – Sovietų Sąjungos diktatorių.Jo valdymo metais Rusijai buvo sugrąžintas Sovietų Sąjungos himnas, vėl įteisinta Jelcino uždrausta komunistų partija, siekiant kontroliuoti kaimynines valstybes, buvo pasitelkta energetinių išteklių korta, perimtos dvi oponuojančios televizijos ir t.t.
Kodėl žmogus taip elgiasi? Nes mano, jog prisiimdamas tokį vaidmenį geriau išgyvens.
Jis bus užgniaužtas, ne laisvos dvasios, bet bus priglaustas po jaukiu „tautos tėvo“ sparneliu. Juk kam lengviau išgyventi priespaudos metais, negi maištautojams ar opozicionieriams, kurie įkišami į rūsius ir negyvai užspardomi? Žinoma lengviau šiknalaižiams, kolaborantams ir panašiems. Ir kur kas sunkiau priešintis — būti priežastimi „vien priežasčiai“, ir tokiu būdu eiti į konfliktą.
Tiek iš aukos, tiek iš diktatoriaus vaidmens labai sunku išgyti, nes jos būna pernelyg tvirtai įsišaknijusios. Koks diktatorius pripažins savo klaidas? Jam lengviau eiti į ešafotą ir iki mirties kartoti savo tiesas.
O kokiai aukai lengva prisipažinti, kad ji visą gyvenimą buvo auka? Sunku, todėl ji ir toliau aukojasi kol nenukeliauja į kapus arba galų gale susikaupus pernelyg didelei pasekmei, nužudo savo agresorių, taip subalansuodama dalykų padėtį. Kiek tokių istorijų žinome iš kasdienių laikraščių puslapių?
Tačiau tam, kad taptume aukomis ar diktatoriais, turime daugybę kartu tapti vien pasekmėmis ar vien priežastimis. Turime daugybę kartų patvirtinti tą patį pasirinkimą.
Pavyzdžiui vieną dieną aš atėjau į kiną ir man kasininkė sako „aš tau neparduosiu bilieto, nes tu girtas“. Baisiausiai susinervinau, nes aš apskritai negeriu.
Kadangi bilietų daugiau nebuvo, į kiną nenuėjome, o išėjome kitur. Tačiau buvau baisiai susinervinęs ir jaučiausi nepatenkintas.
Supratau, kad aš negaliu būti štai tokių išsišokimų pasekmė ir nuėjau išsiaiškinti santykių su kasininke. Paprašiau pakviesti vadybininkę, jai išdėsčiau savo mintis iš kur kasininkė traukė tokią kvailystę, jog aš girtas. Manęs atsiprašė, o kasininkė matėsi buvo susinervinusi. Taip aš tapau bent kažkokia priežastimi. Kadangi balansas buvo pasiektas, išėjau patenkintas ir geros nuotaikos.
Taip nuo mūsų pasirinkimo priklauso koks bus mūsų gyvenimas.
Taigi, norint gyventi laimingai, reikia tiesiog būti balanse. Jeigu kažkas jus padarė pasekme — jūs privalote tapti ir kažkokia priežastimi tam žmogui. Jeigu buvome priežastimi, tai turime kažkur tapti ir pasekme, kitaip tapsime nelaimingi.
Jeigu nesubalansuosime dalykų, tai gali pažeisti mūsų gerą savijautą ir apskritai pakeisti mūsų gyvenimą.
Pavyzdžiui, kai kurie žmonės vieną kartą tapę kažkokiomis vieno žmogaus pasekmėmis, po to visą gyvenimą patys to nesuvokdami keršija, nekenčia to paties tipo žmonių.
Diktatorius stengiasi būti vien priežastimi, bet tai išbalansuoja reiškinius, dėl to kažkur kaupiasi priešpriešinis veiksmas, ir diktatorius galų gale tampa vien pasekme, tarkime, jį nunuodija, nugali jo imperiją, ar jį nuteisia už nusikaltimus arba jam kyla persekiojimo manija, ir galiausiai jis tiesiog išeina iš proto.
Persekiojimo manija — tai vienas iš „vien priežasties“ bruožų. Žmogus privalo kažkuria prasme būti pasekmė, ir todėl jis susikuria savo kliedesių sistemą, kad jį bando kažkas kontroliuoti — persekioja. Taip buvo Stalinui5, Idi Amin6‘ui ir daugeliui kitų diktatorių.
Josifas Stalinas (1878-1953) – buvęs kriminalinis nusikaltėlis, tapęs Sovietų Sąjungos diktatoriumi, išžudęs milijonus žmonių savo ir aplinkinėse šalyse.
Auka pernelyg ilgai būna vien pasekme, ir tai taip pat išbalansuoja dalykus, kažkur kaupiasi noras atsigriebti.
Vietoje to, kad tapę pasekme, susitaikytumėte su tuo ir kauptumėte disbalansą iki jis sprogs jums į veidą, geriau jau atlikite pilną bendravimą. Tokiu būdu ir mes geriau gyvensime, ir mūsų pasaulis bus geresnė vieta gyventi.
Idi Amin Dada (1925-2003) – Ugandos diktatorius (1971-1979), atsakingas už šimtus tūkstančių žmonių gyvybių.
Dar specifiškesnės situacijos:
1. Neurozinis reagavimas į santykius, piromanija — kitas buvo priežastis, bet dėl tam tikrų priežasčių aš negaliu būti jam priežastimi
Pavyzdžiui, vienas berniukas, išėjus tėvui pradėjo padeginėti viską, kas papuldavo jam po ranka.
Ką tai reiškia? Tėvas, savo išėjimu atliko pasekmę savo sūnaus gyvenimui.
Čia esmė ne tame ar reali ta pasekmė ar ne, esmė tame, kokią žmogus įgyja nuomonę kaip reakciją į kitų veiksmus. Vienas ir kasdien mušamas neturės beveik jokių pasekmių, o kitam užteks ir paprastos pastabos. Kokios nuomonės formuojasi priklauso nuo neurogenetinių žmogaus ypatybių.
Kadangi pagrindinis visatos tikslas — būti balanse, berniukas, pats to nesuvokdamas, pradėjo atsigriebti padeginėdamas. Tokiu būdu jis tapo priežastimi. Balansas įvyko, kad ir kaip klaidingai tai įvykdė žmogaus protas.
2. Auka pabėgo nuo diktatoriaus — aš buvau pasekmė, bet negaliu būti jam priežastis (negaliu jo pakeisti), bet negaliu daugiau būti ir pasekme (būti mušamas)
uvusi auka taria sau „viskas, nebegaliu, bet nebegaliu ir pakeisti jo“, todėl ji susiranda pagalbą ir pabėga nuo jo.
Diktatorius piktas, nes jis nebeturi kam būti priežastimi, eina ieškoti savo aukos ir susinervinęs daužosi į duris, bando priversti sugrįžti, visaip įtikinėja buvusią auką.
Iki šiol diktatorius jautėsi gerai, nes turėjo galimybę tapti priežastimi silpnesniam už save. Paprastai tokie žmonės turi iškreiptą sugebėjimą kažką atlikti, dėl to jų sugebėjimas susiveda tik į iškreiptus veiksmus (smurtą) ar tiesiog žodžius.
Per Antrąjį Pasaulinį žmonės, kurie negalėjo nieko pakeisti, bėgo iš savo šalies.
Bėgime nieko nėra gėdinga, kad ir ką galvotų apie tai kai kurie žmonės. Tai yra tiesiog natūrali dalykų padėtis. Dezertyravimas yra natūrali dalykų padėtis, o dezertyrų šaudymas – bandymas priversti gamtą šokti pagal tavo dūdą. Panašiai kaip santuoka yra bandymas priversti hormonus groti pagal žmogaus susigalvotas taisykles.
3. Palengvėjimas dėl atsakomybės nusimetimo — aš buvau priežastimi, bet nebegaliu ar nenoriu ja būti
Vienas žmogus pasiūlė vienai firmai kontraktą už milijoną, firma sutiko, nes kontraktas buvo tiesiog naudingas. Žmogus, jausdamas, kad įsipareigojimas gana sunkus, galų gale jo net nepradėjo vykdyti. Jis grįžo į ankstesnį savo priežasties ir pasekmės balansą — komforto zoną.
Ne paslaptis, kad kai kurioms moterims ar mergaitėms, ir jų antrosioms pusėms palengvėja, kai jie pasidaro abortą.
Atsakomybės nusimetimas naudingas tik tiek, kiek nuo atsakomybės priklauso tavo gyvenimas. Jeigu nesi atsakingas už savo gyvenimą – tai ar turi atsakomybę ar ne, neturi jokios reikšmės.
Atsakomybė už seksualinius santykius ir jų pasekmes – atskira tema. Tačiau vien bandymas išvengti tikro pavadinimo – pakeičiant vaikų žudymą,pavadinimu „abort“ (like „cancel“) rodo melą apie problemą. Jeigu taip būtų sprendžiamos visos problemos, tai mums palengvėtų kiekvieną kartą, kai tik nušautume kaimyną, užstačiusį mūsų automobilio stovėjimo vietą.
4. Laimė“ gyventi skurde — aš esu pakankama priežastis, net jei man daug ko trūksta (net jei esu aplinkybių pasekmė)
Yra tokių žmonių, kurie sakosi esą laimingi, bet iš tiesų turbūt nėra pakankamos priežastys savo gyvenimui.
Bet kokią nuomonę galima patikrinti realiai. Jeigu ta nuomonė veikia, vadinasi žmogus bus visapusiškai gausoje.
Tačiau jei jis sako, kad yra pakankama priežastis, o jo gyvenimas nėra gausus, tai turbūt ši jo nuomonė nėra labai teisinga.
Daug žmonių nusivilia tuo, kad norint kažko pasiekti, reikia daug ir sunkiai dirbti (na bent jau jie taip mano, kad reikia būtent taip dirbti), dėl to jie tiesiog susiranda žemesnio priežastingumo komforto zoną, ir jų manymu jie pradeda išgyventi geriausiu įmanomu būdu, žodžiais kompensuodami savo tikrą veiksmingumą.
5. Baimė susipažinti — negaliu būti priežastimi, o kas jei jis bus priežastimi man?
Žmonės bijo pradėti bendrauti, nes bijo, kad kiti nebus pasekmės, tarkime, lieps atstoti, ką nors ne taip pagalvos apie juos, ne taip pažvelgs ir panašiai.
Baimė tiesiog rodo individo to meto nepasiruošimą atlikti kažkokį veiksmą, taip gamta sutvarko, kad atfiltruotų stipresnius individus nuo silpnųjų, kad poruotųsi tik tie, kurie yra pakankamai stiprūs ne tik tam reikalui, bet ir pratęstos giminės išlaikymui. Todėl išeitis čia – sužinoti pakankamai informacijos, nes bijai tik to, ko nevaldai, o nevaldai to, ko nežinai.
6. pkalbinėjimas, persekiojimas ir pan. — sunku atlikti realią pasekmę, todėl atliekama klaidinga pasekmė
Žmogui atlikti pasekmę yra sunku (jis taip mano), todėl ji atliekama neigiamai arba tik žodžiais.
Pavyzdžiui, plėšikui sunku susirasti normalų darbą ir uždirbti pinigų, todėl jis eina lengviausio pasipriešinimo keliu — apiplėšinėja butus.
Narkomanas eina lengviausio pasipriešinimo keliu, vietoje to, kad mestų problemų šaltinį, jis vagia magnetolas iš mašinų.
Arba kas nors politikuoja prie televizoriaus vien dėl to, kad pats nesugeba susitvarkyti su savo gyvenimu, kad pats imtų kažką keisti, tarkime iškeltų savo kandidatūrą ir pats paragautų politikos (kad toks protingas).
Arba kitas vien prisimena senus laikus, kai buvo didelė priežastis, o dabar savo priežastingumą daro tik prisiminimais, bet ne realiais veiksmais dabartyje.
Arba moterys susėda ir apkalba kitas pažįstamas ar gimines, ar tai besidžiaugdamos, kad va pas jas taip nėra taip blogai ar kvailai, arba pavydėdamos, kad pas jas pačias nėra taip gerai.
Norint kažko pasiekti — tai ne ant sofos gulėti. Norint kažko pasiekti privaloma eiti į konfliktą ir nugalėti iškylančius sunkumus, realiai ir tikrame veiksme.
Jeigu priežastingumas iš įpročio labai sumažėjęs, tampa nelengva nugalėti kliūtis, tad ir veiksmai tampa lengvesni:
- Neigiami — pradedama eiti lengviausiu keliu (apgaudinėjama, vagiama,…). Tarkime, daug turtuolių, norėdami kuo greičiau įgyti kuo daugiau turto, apgaudinėja, kai kurie žudo konkurentus, per apgaulę gauna paskolas, nusiperka įmones, išparduoda jų turtą, o paskolų negrąžina.
- Žodiniai — žmogus tik kalba, kad gerai būtų, kad norėtų, kad va jau padarys, bet nieko realiai nepradeda, arba pradeda, bet netęsia.
- Įsivaizduojami — žmogus tik mano kažką darantis, bet iš tiesų — nieko.
Kas mus nuveda prie klaidingo priežastingumo? Mūsų smulkiausios nuomonės, ilgainiui virtusios įpročiais.
7. ie nenori priimti mano idėjos, tai dabar apskritai nieko nesakysiu — sunkutapti jų nuomonės pasekme arba sunku būti pakankama priežastimi, todėl apskritai nebebūsiu priežastimi
Žmogus, pateikdamas savo idėją (tapdamas priežastimi) turi būti pasiruošęs ir išgirsti nuomonę apie ją (tapti pasekme), net jei tai yra atmetimas.
Jeigu žmogus nepasiruošęs tapti pasekme, jis nepasiruošęs ir būti tos idėjos įgyvendinimo priežastimi. Turbūt dėl to jam ir nepasiseka.
Žmogus gali manyti, jog jis sugebės įgyvendinti savo idėją, bet jei jis nėra pasiruošęs išgirsti atmetimo, tokia nuomonė nėra reali, tai vien žodžiai ir jokios tikros valios kažką atlikti.
Ir priešingai, jeigu atmetimas sustiprina ryžtą, didėja tikimybė, kad idėja bus įgyvendinta.
Pavyzdžiui, jeigu jums reikia priimti gerą darbuotoją į darbą, galima lengvai patikrinti žmogaus sugebėjimą būti priežastimi – atmesti jo idėjas. Jeigu jis po to ją užmes, priežastingumas yra klaidingas – per silpnas, kad ištvertų sunkumus, susilanksto nuo vieno prisilietimo.
8. Viršininkas užsisėdo ant manęs, tačiau negaliu išsilieti ant jo dėl visiems suprantamų priežasčių
Dažna situacija — tampate savo viršininko pasekme, ir turbūt negalite ant jo paties išsilieti, nes egzistuoja galimybė prarasti darbą.
Dažnai žmonės tapę tokia pasekme, išsilieja ant namiškių.
Tačiau egzistuoja ir kitos galimybės tapti balansu: nueiti į sporto salę, pakeisti darbą, išsiaiškinti tokio viršininko elgesio priežastis, ir pan.
9. Rasizmas — nenoriu būti kitos odos spalvos pasekme
Rasizmo paviršinių priežasčių gali būti itin daug. Praeities traumos, klaidingi ir visiškai kvaili įsitikinimai ir nuomonės, šiaip bandymas atsigriebti už nelemtą savo gyvenimą.
O iš esmės, ksenofobijos šaknys glūdi reptilinėse smegenyse, kuriose užprogramuotas išgyvenimo instinktas. Reptilinės smegenys lyg sako mums „venk kitokių nei tu, nes jie gali būti pavojingi“ arba „valgyk kitokius, nes jie — maistas“. Nepaisant to, kad evoliucijos metu ant reptilinių smegenų susiformavo kur kas aukštesnės nervinės veiklos klodai, kuriuos pasitelkus galima sąmoningai valdyti savo gyvenimą, kai kurie žmonės nesugeba valdyti reptilinių smegenų impulsų ir neapgalvotai jiems paklūsta.
Žmonės tiesiog gali atsigriebti už nepasisekimus savo gyvenime, gali kaltinti kitos rasės ar kitokio tikėjimo išpažinimo žmones dėl savo nelaimių, nes taip yra lengviau nei keltis nuo savo prišnerkštos sofos.
10. Nutylėjimas — aš tapau tavo pasekme, bet dabar nenoriu būti ir priežastis
Žmogus tampa kažkokia kito žmogaus pasekme, jam tas nepatinka, bet jis to nepasako (netampa priežastimi – neatlieka pilno bendravimo). Taip žmogus gali nutylėjimus kaupti, kol galop sprogsta ir išsilieja.
Viskas ko reikia – tai menkiausio žodžio kaip reakcijos į tai, kas tau nepatinka.
Žmonės, išmokę perdėtos savikontrolės, sukuria tik dar didesnes problemas, nes galų gale jų sukaupti impulsai virsta neurozėmis, psichozėmis, depresija ir kitomis gana rimtomis problemomis.
Jeigu žmonės atlieka pilną bendravimo ciklą, t.y., jame yra du pasisakymai, jie bus balanse, vadinasi neturės ir problemų.
Apskritai imant, bet kokių žmogaus problemų priežastis – tai tam tikras bendravimo užblokavimas, toks kaip nutylėjimas, bandymas užkirsti bendravimą ir pan.
Pavyzdžiui, vaikas ko nors prašo, tėvai nekreipia dėmesio, vaikas vis prašo, prašo. Tėvai tyli. Galų gale aprėkia vaiką, kad jis baigtų savo prašinėjimus.
11. Isterija — desperatiškas bandymas tapti priežastimi.
Kai žmogus mato, kad jam nepavyksta būti priežastimi, jis gali pradėti desperatiškai to siekti, ir kaip nesugebėjimo būti priežastimi kompensacija įsijungia isterija.
Isterija, pavyzdžiui, yra dažna pas vaikus. Tarkime, nuo metų formuojasi jų ego, jie bando užtvirtinti savo sugebėjimą būti priežastimi (tarkime, gauti žaislą parduotuvėje), tėvai jam to neleidžia, kyla isterija, vaikas krenta ant grindų ir rėkia.
Apskritai imant, isterija — tai viena nesubrendimo ligų — neišmokau būti normalia priežastimi, tapau iškreipta priežastimi.
Desperatiškai stengtis būti priežastimi, isterikuoti – tai tas pats kaip vietoje normalaus veiksmo įsidedant šaukštą į burną, bandyti priversti tą šaukštą atskristi iki jūsų rėkiant.
Norint būti normalia, ne žodine, ne įsivaizduojama ir ne iškreipta priežastimi, būtina mokytis, ir skirtumas tarp žmonių, kurie turi pasisekimą ir tų, kurie neturi tas, kad vieni to išmoksta pakankamai gerai, kiti — ne.
12. Neištikimybė ir pastovūs priekaištai dėl neištikimybės
Norint sumažinti bet kokius konfliktus, ypač tada, kai esi kaltas, norint, kad konfliktai nesitęstų dienų dienas, tereikia užsičiaupti ir nė cyptelti kol kitas žmogus kalba tai, ką jis galvoja. Taip sprendžiant konfliktus jie ne tik, kad greitai baigiasi, bet jų sumažėja ir ateityje.
Yra tik dvi priežastys kodėl konfliktai tęsiasi, virsta nekalbadieniais ir skyrybomis tokios: pirma, kažkas patyli, kai reikia pasisakyti, arba antra, kažkas kalba ir įrodinėja savo teisumą, kai reikia patylėti.
Jeigu savo veiksmais padarei kitą pasekme, leisk jam būti pakankama priežastimi, kad konfliktai neišsitęstų iki begalybės.
Taip iššifruojamos problemos. Suskirstykite savo gyvenimą į priežastis ir pasekmes, ir taps kur kas aiškiau nuo ko pradėti ir kur egzistuoja jėgos turbulencijos.
Jeigu norite, kad aš iššifruočiau jūsų situaciją, knygos gale rasite informaciją kaip su manimi susisiekti.