Žinome, kad vienintelis būdas informacijai gauti — tai bendravimas arba žvelgimas į problemą.
Gyvenimas iš esmės — tai vien bendravimas, ir egzistuoja tik dvi pagrindinės bendravimo rūšys — teiginys (stūma, priežastis) arba klausimas (trauka, pasekmė).
Kai mūsų vargšė voveraitė rėkia ant bebrų, kad jie atneštų jos riešutus — ji kuria savo erdvę, stumia savo valią, teigia savo nuomonę ir įsitikinimus. Kai ji jų klausia kelio link upės, prie kurios auga stipriai su kirminais kovojantis medis, ji sukelia trauką, sutinka su bebrų žaidimo erdve ir nuomonėmis.
Negalima visiškai atskirti traukos nuo stūmos, nes kiekvienas veiksmas turi abu komponentus kaip ir garsusis gyvenimo ratas, tačiau vieni veiksmai yra labiau stūma, kiti — labiau trauka.
Pavyzdžiui, vien klausdamas aš esu tam tikra stūma, tačiau klausimu sukeliu ir trauką, nes greičiausiai esu pasiruošęs išgirsti atsakymą į savo klausimą.
Nieko čia nuostabaus, tai gryniausia fizika. Fizikoje jau seniai žinoma, jog visa masė yra tiesiog krūvis, kitaip sakant viskas yra elektra, ir santykiai tarp tos elektros krūvių — trauka ir stūma.
Šia prasme pasaulis yra paprastas. Kai matome, kad jis yra sudėtingas, tereikia visumą išskaidyti į paprastas sudedamąsias dalis — santykius tarp stūmos ir traukos priežasties, ir pasekmės.
Tam, kad kažkokį dalyką, įskaitant ir žmogų, išgyventų, jis privalo būti balanse. Kritinė Urano masė – ir branduolinis sprogimas, per stipri elektros srovė – ir sudega laidininkas, per didelis kalio kiekis kraujyje – ir sustoja širdis. Sąrašą galima tęsti iki begalybės.
Visata siekia ekvilibriumo, ir mūsų smegenys padeda mums siekti to paties ekvilibriumo. Natūrali pasaulio tvarka: žmogus mato prieš save kokią nors problemą,sukelia trauką (sužino viską apie tą problemą), tada atsiranda stūma — pastangos link tos problemos išsprendimo, ir pasiekus kritinę masę jis „pritraukia“ kažkokį atlygį. Dalykai subalansuojami.
Visa tai vyksta natūraliai, nemąstant apie tai, jog tam reikia pastangų. Juk argi vaikas susimąsto, kad jam reikia pastangų vaikščioti, ar medis susimąsto, kad jam reikia pastangų augti? Žinoma, kad atsiradus sunkumui kažkurioje grandyje, jis priklauso nuo kažko kito, nei natūralus veiklos ciklas. Kažkur atsiranda kreivė, iškraipymai, kurie ir sukelia taip vadinamą sunkumą, kliūtį kelyje link tikslo.
Voveraitės, bebrų ir medžių, ir visų mūsų viltis tame, kad jeigu mes atliekame stūmą, kažkokiais keliais mes gausime ir trauką, o jeigu atliekame trauką, kažkokiais keliais gausime ir stūmą.
Problemas gauname tada, kai priešinamės šiems natūraliems energijos srautams.
Gamta, pavyzdžiui, yra save reguliuojantis mechanizmas. Nėra per daug briedžių miške, nes tame pačiame miške yra ir vilkų, kurie tuos briedžius mėgsta pietums, dėl to briedžiai nenuėda visų medžių, dėl to deguonies kiekis atmosferoje toks pats, dėl to visi dar gyvi.
Mes visi, kad ir ką darytume ir galvotume apie tai, paklūstame šiems dėsniams.
Tarkime, kad ir ką Hitleris1 galvojo apie žydus, Visata vis vien pasiekė pusiausvyrą. Hitleris išsiuntė garsiausius žydų fizikus iš šalies, o tie JAV sukūrė atominę bombą, o Heizenbergas2, dirbęs Hitleriui, skaičiavimuose padarė klaidą, dėl kurios Hitleris tos bombos negavo, kadangi dėl klaidingos informacijos buvo manoma, jog ji tuo metu apskritai yra neįmanoma. JAV susprogdinus atominę bombą Hirosimoje, Heizenbergas negalėjo tuo patikėti. O teisinga informacija (teisingi apskaičiavimai) buvo žydų mokslininkų rankose.
Arba kokie nors banditai žudo tik iki tol kol „neužsirauna“ ant kitų banditų, ir taip vieni kitus iššaudo.
Taip blogis neutralizuoja pats save. Net jeigu blogis turėtų kiek įmanoma teisingą informaciją, kad jam pasisektų, galų gale jis vis vien kažkokiais būdais save neutralizuos.
Pavyzdžiui, diktatoriai, kad ir kiek būdami protingi, neturėdami tiesaus, neiškraipyto atgalinio ryšio galų gale įgyja tokių fantastiškų tikėjimų, kurie juos ir pražudo. Jeigu jie būtų buvę balanse, jie turėtų pakankamai
1 Adolfas Hitleris (1889-1945) — Vokietijos kancleris, nuo 1934 Fiureris (lyderis), Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos lyderis, užkariavęs beveik visą Europą, tačiau pralaimėjęs Sąjungininkams.
2 Karlas Verneris Heizenbergas (1901-1976) — vokiečių fizikas, Nobelio premijos laureatas (1932 m.), kvantinės mechanikos pradininkas.
teisingos informacijos, nes jų aplinka ir visas pasaulis nebijotų jiems to pasakyti. Tačiau jeigu jie būtų balanse, jie apskritai nebūtų tuo vadinamu blogiu, ir nebūtų čia mums apskritai apie ką šnekėti.
Vienu žodžiu, nebūdamas balanse, pakankamai ir teisingos informacijos neturėsi niekad.
Pusiausvyra užprogramuota visuose gyvuose organizmuose, ir tai vadinama homeostaze — spaudimas kraujagyslėse turi būti atitinkamas, gliukozės kiekis kraujyje atitinkamas, elektrolitų balansas atitinkamas ir t.t., kad organizmas galėtų optimaliai funkcionuoti.
Atsiradus disbalansui organizme, atsiranda ligos. Tarkime, jeigu žmogus pernelyg sustorėja, jis suserga diabetu, nes ląstelės tampa ne tokios jautrios insulinui — gliukozės tarpininkui iš kraujo į ląsteles. Tokiu būdu ląstelės gauna mažiau energijos, svoris pradeda staigiai kristi. Taip bandomas pasiekti balansas.
Padidėjus spaudimui, kaip jo kompensacija storėja širdies raumuo.
Disbalansas visada yra ne tik ko per mažai, bet ir ko per daug.
Taigi, matydamas problemą žmogus gali elgtis tik dviem būdais, kung-fu3 filosofijoje jie vadinami kietuoju arba minkštuoju — stumti arba traukti. Taip pat jis gali paklusti natūraliai atsiradusiems motyvatoriams kažką veikti, arba priešintis jiems.
Žmogus gali imtis iniciatyvos pasistengti (stūma) anksčiau, ir po kiek laiko gauti (trauka) atlygį.
Arba žmogus gali įvairiais būdais traukti kitų dėmesį į savo problemas, ir po to gauti kažkokią stūmą.
Kai vienas pats sprendžia savo problemas, kitas bando jas spręsti perduodamas jas spręsti kitiems. Pavyzdžiui, toks žmogus sako „ne aš turiu spręsti savo išgyvenimą, o valdžia turi pasistengti dėl bendros ekonomikos būklės, kad išgyvenčiau“. Arba „niekas man neduoda galimybės“.
Palikdamas dalykus, kuriais turi pasirūpinti pats savieigai, tu pasieki tik to, kad apskritai nesulauki jokios galimybės. Ir atvirkščiai, stumdydamas dalykus, kuriuos geriau palikti savieigai, sukeli tik dar didesnę atatranką.
Skirtumas tarp sėkmingo ir nesėkmingo žmogaus tas, kad sėkmingas žmogus imasi iniciatyvos pirmiau pasistengti, o paskui gauti rezultatus, o nesėkmingas žmogus tikisi, kad jis rezultatus gaus iš karto, tikisi, kad jis rezultatus gaus be pastangų, ar kad jam juos kažkas padarys ar privalo padaryti.
Sunkusis kelias ilgainiui virsta lengvu, o atrodytų lengvas kelias ilgainiui pavirsta sunkiu. Taip natūralios gamtos jėgos keičia viena kitą nesibaigiančioje pusiausvyros tėkmėje.
Laimėtojas yra tas, kuris surenka informaciją ir veikia pirmiau, atlieka namų darbus. Taip elgdamasis jis laimi, ir būtent jo laimėjimai užtikrina jam pastovų kitų žmonių dėmesį. Laimėtojas yra ne tik žinantis, bet ir žinomas.
Pasiseka ne tam, kuris yra priverstas imtis atsakomybės, o tam, kuris pirmas, niekieno neprašomas ir neverčiamas jos imasi. Taip pat sekasi tam, kuris neišbalansuoja dalykų, versdamas imtis tos atsakomybės kitą.
Jeigu žmona bara vyrą, kad jis susirastų geriau apmokamą darbą, tuo ji tik sukelia dar didesnį pasipriešinimą iš jo pusės. Taip du žmonės gyvena, kaip sakoma, atitiko kirvis kotą. Vienas nesiima atsakomybės pirmiau, o kitas verčia imtis atsakomybės, tuo tik dar labiau pablogindamas padėtį.
Nevykėlis paprastai nieko nedaro, nerenka informacijos ir pirmas nepradeda veikti. Taip elgdamasis jis negali pritraukti normalaus (savaiminio) žmonių dėmesio, todėl stengiasi tai padaryti iškreiptais būdais — skųsdamasis, kalbėdamas vien apie pastoviai iškylančias savo problemas, tačiau nesistengia jų spręsti.
Ir tai yra vienas iš eilinių Visatos kompensacinių mechanizmų. Nesugebėjimas kurti kompensuojamas skundimusi, vien kalbėjimu ir kitais tikros veiklos iškraipymais.
Ir priešingai, jei vien kalbėjimas būtų sustabdytas, dalykai būtų išbalansuoti, ir atsirastų sugebėjimas kurti ir tikrai veikti.
Kai laimėtojas pritraukia viską ko jis nori būdamas stumiančia jėga (būdamas laimėtojas), pralaimėtojas atstumia tai, ko jam reikia, būdamas traukiančia (prašinėjančia, perkėlinėjančia atsakomybę) jėga.
Laimėtojas pats investuoja, o pralaimintysis prašinėja. Kai būsimas sėkmingas žmogus pradeda, jis pradeda nuo savęs, jis imasi atsakomybės už save ir už savo darbą, jis galvoja „ką man atlikus tokio, kad gaučiau tai ir tai”. Pralaimintysis gi pradeda nuo kitų, perkelia atsakomybę kitam ir jame lindi mintis — „ką gi kiti galėtų atlikti man, kad gaučiau tai”.
Taigi, jeigu žmogus nori išspręsti savo problemas, susiimti į rankas, paimti gyvenimo vadžias, jis visų pirma turi to panorėti. Jeigu žmogus nori būti laimingas, jis turi to norėti. Jeigu žmogus nori sūrio, tai jis visų pirma turi jo panorėti. Sūrio pirkimas visada yra vėlesnis, nei jos panorėjimas.
Ir žmogus sako, „noriu sūrio! Einu į parduotuvę”, ir jis eina į parduotuvę, ir dievas jam duoda sūrį parduotuvėje. Praktiškai nereikia net galvoti kaip tas sūris atsidūrė parduotuvėje, tereikia ten nueiti. Viskas jau padaryta už jį.
O kitas rėkia „noriu sūrio! Kas man ją atneš? Tegu loterija man atneša sūrio!”
Pralaimintysis net negali prisiminti statistikos pamokų mokykloje, ir nepagalvoja kokios mažos galimybės laimėti toje loterijoje. Kai kuriose loterijose, atrodytų, laimėti lengva – tereikia atvažiuoti į studiją ir pasiimti pinigus.
Tačiau paskaičiavus tikimybes, laimėtojas imasi ne svajonių, o realaus darbo, kadangi žino, jog laimėti ten yra viena galimybė iš keliasdešimties milijonų. Kol iki jo ta galimybė ateis, jis spės numirti ir prisikelti iš numirusiųjų dešimtis tūkstančių kartų.
Egzistuoja netgi didesnis šansas, jog jis greičiau taps JAV Prezidentu, nei laimės toje loterijoje. Ir egzistuoja dar didesnė galimybė uždirbti tą laimėjimą pačiam, nei tikėtis laimingos galimybės.
Jeigu pralaimintysis renkasi galimybę, kuri tikėtina vienu atveju iš milijono, ir dėl to pralaimi, tai laimėtojas renkasi tą galimybę, kuri ateina vienu atveju iš trijų, tarkime.
Čia tas pats kas rinktis šluostytis užpakalį su tualetiniu popieriumi. Egzistuoja viena galimybė iš vienos, kad jūs ja būtinai pasinaudosite. Vienu žodžiu, jums sekasi, jei nelaukiate galimybės kas nušluostytų jums užpakalį.
Kur skirtumas tarp šių dviejų žmonių? Informacija.
Informacija dažnai reiškia skirtumą tarp gyvenimo ir mirties. Pavyzdžiui, nardant prieš tai nepatikrinus ežero dugno, egzistuoja didelė tikimybė susilaužyti stuburą. Pirmųjų slankstelių lūžis reiškia mirtį, tolesnių – paralyžių. Arba kiti žmonės rūko, tikėdami, kad tai jiems nekenkia, o po to sulaukia baisių pasekmių.
Jeigu žmogus yra nelaimingas, nėra laimėtojas, tai jis:
- arba nenori būti laimingas ar laimėtojas,
- nes patogiau gulėti ant sofos ir svajoti apie laimėjimą kokioje nors loterijoje, nei kilnoti hantelius,
- arba jam trūksta informacijos, kaip tai pasiekti.
Pastaruoju atveju jam taip pat patogiau yra apsimesti kvaileliu, nes kai esi protingas, tai egzistuoja daugiau problemų, įsiveli į daugiau konfliktų, nes per daug žinai. Nevykėliams nepatinki, jiems atrodo, jog šoki per aukštai, esi pasikėlęs, esi pernelyg valdingas ir pan.
Kodėl žmogus nenori būti laimingas? Paprastai tai yra dėl to, kad žmogui yra patogiau parazituoti, nei veikti pačiam. Jis pastoviai reikalauja iš kitų:
- dėmesio — „tu nekreipi į mane dėmesio!”,
- pagalbos — „tu man visai nepadedi!”,
- pritarimo, patvirtinimo — „ai, nu ir gerai!”,
- paraginimo, paskatinimo — „galėtum kažką padaryti, kad aš kažką pradėčiau!”,
- pinigų ir t.t.
tačiau visiškai nenori nieko duoti mainais, veikti pats, imtis iniciatyvos kažką keisti savo gyvenime. Jam patogiau parazituoti, nei veikti.
Ir priešingai, požiūriai
- „aš padedu kitiems”,
- „aš darau puikų darbą”,
- „aš jau tai darau”,
- „man nereikia pritarimo, nes aš tikiu tuo, ką darau“,
- „į mane kol kas nors ir niekas nekreipia dėmesio, bet aš žinau savo misiją ir aš visiems dar parodysiu!“,
- „nors neturiu pinigų, bet galiu pradėti ir nuo to“
sukuria visiškai kitokius rezultatus.
Sąlygos, kurioms esant problemos neegzistuos:
- Turima pakankamai teisingos informacijos. Priklauso nuo noro.
- Yra noras (tikslas) išspręsti problemas.
Reikia labai norėti, o norint taip norėti, reikia, kad kažkas gerai įspirtų į užpakalį. Kartais tai suveikia, o kartais žmogus būna tiek užsispyręs ir įsikibęs savo teisumo, jog atsiduria sąvartyne. Kad ir kaip jiems blogai, jie nepripažins FAKTŲ, kad jie yra neteisūs; jie visada liks teisūs savo šiukšlyne, ir toliau eis prieš visatos dėsnius.
Kažkada kalbėjau su daugeliu benamių. Negi manote, kad jie nusirita vien dėl aplinkybių? Vienas šventai tiki, kad kokainas jam padeda numaldyti skausmą. Kitas sako „man neduoda galimybių“. Trečias sako „mane žiauriai apgavo“.
Tam, kad problema egzistuotų, joje turi būti melas. Pirmas meluoja sau, kad pateisintų savo silpnybes. Antrasis, kad jam būtų patogiau gyventi, „nežino“, jog ne kitas žmogus jam šikną nušluostyti turi, o jis pats. Trečiasis tiek paskendo alkoholyje, kad nemato tikrų savo problemų šaknų.
Dažnai kaltas auklėjimas, kadangi tėvai neišmoko savo vaikų savarankiškumo, keliasdešimt metų besirūpindami savo vaikais. Ir žiūrėk koks dvidešimtmetis eržilas, vaidinantis „krutaką“, prašo iš motinos kelių dolerių.
Pirmoji sąlyga „informacijos trūkumas” egzistuoja tik dėl to, kad žmogus nenori išspręsti problemos.
Pabandykime atsakyti į klausimą „kodėl trūksta informacijos?” Todėl, kad žmogus nesistengia ieškoti ir surasti jos priežasčių. Kai jis nesistengia, reiškia, kad jis iš tiesų nenori išspręsti problemos. Jis tik galvoja, kad nori, bet giliai net netiki tuo savo galvojimu.
Yra „galvinis” ir „pilvinis” galvojimas. Kai žmogus savo galvoje mąsto, jog jis padarys tą ar aną, to nebus, nes valia bazuojasi pilve, saulės rezginyje. Pilve esantis įsitikinimas yra tvirčiausias.
Jeigu tik jo pilve būtų geležinis strypas tuo klausimu — valia (tikrasis noras). Reikia skirti, kad galva skirta idėjoms ir kitoms mintimis generuoti, o pilvas — veiksmui.
Bet kokia problema egzistuoja tik dėl to, kad ji yra tiesiogiai ar netiesiogiai geidžiama. Tai yra patogi būsena.
Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo teisę ir kiekviena šios visatos būtybė paklūsta vieninteliam tikslui — išgyventi geriausiu būdu ir forma. Taigi, jei turime tęstinių problemų, tai yra kur kas patogiau, nei jas spręsti.
Tik išsprendę problemą pavadinimu „man patogi ši problema” jūs tapsite visiškai laisvas nuo bet kokių problemų.
O atsakant į klausimą, žmogus nelaimingas dėl dviejų priežasčių. Pirma ta, kad jis prisitaikęs gyventi turimomis sąlygomis, o antra ta, kad jis nori kažko daugiau.