Tose pačiose sąmonės sąlygose egzistuoja tos pačios gyvenimo situacijos. Tik pakeitus savo požiūrį, mintis įmanoma pakeisti savo gyvenimą.
Kad ir kiek bebėgtum, nuo savęs nepabėgsi niekur.
Įprastas žmogaus būdas yra bėgti kuo toliau nuo sunkumų arba sustingti jų akivaizdoje. Tai užprogramuotos gyvūniškojo proto reakcijos.
Tarkime, mes dirbame savo darbuose dažnai vien tik todėl kad jie yra komfortiški. Viskam lyg ir užtenka, o jei norisi ko nors daugiau, na ką gi, nieko čia baisaus, gausime tai vėliau arba pakentėsime.
Mes esame komforto zonoje. Tačiau ar ne geriau imtis atsakomybės ir pažvelgti problemai tiesiai į akis. Būtent taip įgyjama labai vertinga gyvenimiška patirtis, sustiprinama valia ir ištvermė.
Priežastinis veiksmas, verčiantis žmogų judėti į priekį — atsakomybė.
Atsakomybė — tai nuomonė, kad bus atliktas kažkoks veiksmas; arba nuomonė, jog tas veiksmas jau yra atliktas.
Atsakomybė kartais yra bjaurus ir labai nemalonus dalykas. Atsakomybė pati savaime yra problema, nes ji verčia jus keltis nuo sofos ir kažką daryti, arba verčia pripažinti, kad kažką padarėte (ką nors nemalonaus taip pat).
Priverstinė atsakomybė, žodis „reikia“ jums niekada neatneš laimės. Laimė — tai balansas tarp priežasties ir pasekmės, rami tėkmė be papildomo pasipriešinimo, o didesnė atsakomybė pati savaime verčia jus tapti didesne priežastimi arba priimti nuomonę, kad jūs esate kažko dar didesnė priežastis.
Atsakomybė virš mūsų komforto zonos — tai jau problema, tačiau be jos mes nejudėtume į priekį. Be jos būtume tiesiog silpni.
Norint pasiekti daugiau, reikia prisiimti nuomonę, jog aš tai padariau, darau ar darysiu.
Atsakomybė — tai nuomonė, pripažinimas, kad tu esi kažkokios būsenos, veiksmo ar turto priežastis.
Kai žmogus kažko bando išvengti, tai jis to ir nenori pripažinti. Tada dėl atstūmimo jam gali kilti kaltė, o tada jis bando pateisinti savo veiksmus.
Galiausiai jis gali apkaltinti kitą, kad tai padarė anas. Toks yra kelias nuo priežasties iki pasekmės, nuo stiprybės iki silpnumo, nuo valdžios iki mirties būsenos.
Problemų vengimas dažnai tik sukelia dar daugiau problemų, nes toks elgesys padaro žmogų mažiau gebantį kontroliuoti tas problemas.
Norint tapti galingu, tereikia nuomonės, kad sugebate ir pakankamo tos nuomonės patvirtinimo, kuris taip pat ateina iš jūsų paties smegenų.
Visomis savo bėdomis kaltinantys kitus yra silpni ir neatsakingi žmonės. Jie visiems kartoja „tai padariau ne aš“, ir galų gale jie prieina prie to, kad išvis nieko nebegali padaryti. Jie tik gulės ant savo mėgiamos sofos ir bus „laimingi“.
Ir atvirkščiai, jeigu žmogus vis dažniau pareiškia „aš tai padariau“, galų gale jis prieis prie „aš tai jau darau“ ir „aš tai tuoj padarysiu“.
Tai dažniausiai nebus malonus procesas, nes kiekvienas toks patvirtinimas reikalaus dar vienu žingsniu keltis iš palaimingosios sofos.
Vienoje pusėje yra baimė, nenoras pripažinti savo klaidas, nenoras imtis veiksmų, pasiteisinimai ir kitų kaltinimai, neigimai, fiksacijos ir problemų kūrimas.
Kitoje pusėje yra pasiekimai ir laisvė.
Žmogaus laisvė priklauso tik nuo jo pasiruošimo pripažinti savo valdžią.
Tarkime, kažkada aš atlikau tokį eksperimentą, visiškai be jokio tam skirto išsilavinimo ar pasiruošimo patekdavau į pokalbius dėl reklamos projektų vadovo darbo vien teigdamas, jog aš esu tas, kurio jiems reikia. Aš tiesiog patvirtindavau savo valdžią, jog aš esu toje pozicijoje, ir jie mane kviesdavo lyg aš būčiau toje pozicijoje.
Arba kažkada aš tapau jogos guru vien visiems sakydamas, jog aš esu guru, ir po kurio laiko žmonės pradėjo į mane kreiptis pagalbos. Dvidešimties, o jau guru – neblogas pasiekimas.
Darydavau dar tokį pratimą. Važiuodavau traukiniu, ir nurodydamas į kiekvieną pro langą šmėkščiojantį medį, kartodavau „aš tai padariau“. Viskas baigėsi tuo, kad ypač išaugo paranormalūs gebėjimai, sugebėdavau aplinkoje sukurti tam tikros „šviežios“ savijautos atmosferą, kurią jausdavo ir kiti, arba kai nenorėdavau būti trukdomas, prote sudarydavau tam tikrą bloką, ir tuo metu man niekas nedrįsdavo skambinti.
Žmogus pats save valdo rinkdamasis tai, ką jis galvoja. Ir tai prasideda nuo smulkmenų. Tai ką tu teigi, ir ką patvirtini savo žodžiais, tu tai ir turi.
Jeigu diena iš dienos teigsi, jog kažko nemoki ar negali, tu greitai nieko ir nemokėsi bei negalėsi. Ir atvirkščiai, vien tik sakydamas, vien tik patvirtindamas savo ar kitų nuomonę, jog gali, tu pasieki.
Žmogaus galimybių ribas apsprendžia tik pats žmogus, priklausomai nuo to kam jis priskiria savo galią — atsakomybę.
Silpnas priskiria galią išorei, jis sako „tai darau ne aš, tai daro kiti“, „aš pakeisti nieko negaliu, tik dievai“, „mes nevaldome savo gyvenimų, tik dievai valdo mūsų gyvenimus“. Jeigu toks žmogus nužudytų žmogų, tai, žinoma, jis pasakytų „nežinomi dievo keliai“?
Jeigu toks žmogus neturi kam priskirti atsakomybės, tai jis tiesiog išranda tuos išorinės priežasties šaltinius, taip pavyzdžiui, atsiranda Saulės dievas, Medžių deivė, vienatinis dievas, šėtonas ir kiti vaiduokliai.
Ir atvirkščiai, atsakingas arba stiprus žmogus jau gali kažką pakeisti. Tarkime, jis gali padaryti pasaulį geresne vieta arba bent jau savo gyvenimą geresniu. Toks žmogus jau pats yra šaltinis, kūrėjas. Jis jau pats jaučia ir mąsto, o ne jam ateina mintys ir jausmai. Tai jau jis daro, o ne jam atsitinka. Tai jis renkasi, o ne jį priverčia ką nors daryti.
Ir viskas vien dėl paprastos smulkmenos — nuomonės, jog tai gali padaryti tu.
Kada atsakomybė būna maloni, o kada nemaloni? Maloni tada, kai savo noru geidžiate padidinti savo galią, nemaloni ir ypač konfliktiška tada, kai įprotis, gyvenimas komforto zonoje yra pernelyg įsisenėjęs, ir sunku ar privalu keisti savo nuomones.
Ekscesyvi atsakomybė nėra gerai, nes ji vargina, spaudžia žmogų, gali kelti daugiau nerimo.
Tarkime, žmogus gali pernelyg stipriai pripažinti padaręs kokią nors klaidą savo praeityje ir dėl to apgailestauti visą savo gyvenimą.
Kokios nors nuomonės stiprus pripažinimas reiškia per stiprią atsakomybę už savo žodžius. Kuo stipriau jūs ką nors pripažįstate, tuo galingesnė ta nuomonė yra.
Būti priežastimi — vargina, todėl žmonės eina į teatrą pabūti kitų jausmų pasekmėmis ir tokiu būdu pailsėti.
Apskritai, visame kame turi būti balansas, todėl iš pradžių būtina prisiimti nuomonę apie tai, kad nebūtina per greitai spręsti ar priimti nuosprendžius. Panašiai kaip Biblijoje buvo rašoma „neteisk ir nebūsi teisiamas“.
Kitais žodžiais tariant – neturėk nuomonės ir apie tave neturės nuomonės. Šis dėsnis, kaip ir kiekvienas kitas šioje knygoje turi du galus. Vienas — neturi nuomonės ir esi nepastebimas, niekuo neišsiskiriantis. Ir antras – neturi nuomonės ir apie tave niekas neturi nuomonės. Todėl ir sakoma, jog bet kokia reklama yra gera, ir gerbėjai yra ne tik tie, kurie tave myli, bet ir tie, kurie tavęs nekenčia.
Principai — pačios stipriausios ir atsakingiausios nuomonės.
Atsakomybė — tai pripažinimas, kad būtent tu tai padarei. Atsakomybę galima prisiimti ir savanoriškai, net jei tu to nepadarei — tai kelias į didesnę galią ir sugebėjimus. Atsakomybė nėra kaltės jausmas.
Žinoma, kiti žmonės pridaro daug blogo, ir jie yra atsakingi už tai. Tačiau, jeigu tie blogi žmonės padaro tau pačiam blogai ir tu pradedi jaustis blogai, tai esi pats atsakingas už savo būseną, kad nepasistengei jos subalansuoti ir leidai kitam žmogui padaryti blogį.
Galų gale galima pakeisti savo nuomones ir nebesusitikinėk su negatyviais žmonėmis, išanalizuoti kur jie renkasi, kokie jų požymiai, ir taip jų išvengti.
Visi blogi dalykai turi savo požymius. Tarkime, jeigu mėgsti gerokai pagerti landynėse, tai anksčiau ar vėliau gali gauti peilį į pilvą. Ir tik po to nereikia sakyti, kad „tai ne aš už tai atsakingas“.
Jeigu mėgsti nešvarias prostitutes, tai anksčiau ar vėliau gausi gonorėją ar bent jau herpesą. Ir po to nereikia sakyti, kad prostitutė kalta.
Buvo tokia istorija apie žmogų, kuris skundėsi, kad laikraščio redakcija verčia jį skaityti jų nuotaiką gadinančius straipsnius. Ir man pačiam tokių žmonių buvo pasitaikę, kurie sakydavo esą aš verčiantis juos skaityti savo tekstą.
Tu atsakingas už viską savo gyvenime, o jei nori ekstraordinarių pasiekimų, tu atsakingas ir už išorinį pasaulį. Jeigu tu imsiesi atsakomybės tik už savo gyvenimą, o norėsi neeilinių rezultatų, nieko nepasieksi. Jeigu sakysi „aš pakeičiau save“, bet niekur neisi ir nerodysi to, tai tavo pasiekimai liks tik su tavimi. Imiesi keisti kitus, ir automatiškai turi daugiau šansų.
Tai nereiškia, kad neturi būti teisingumo žmogui, kuris padarė blogį. Tačiau ir nebūtina kentėti dėl atsitikusio dalyko, ir gyventi sau toliau, nes tai jau atsitiko, ir tu nebegali pakeisti nė sekundės iš savo praeities. Gali tik susitaikyti, nesusitaikyti arba tiesiog išeiti iš proto.
Tavo jausmai — tai lyg namas ir jame esantys rakandai. Tu — to namo šeimininkas. Kai tu esi šeimininkas, tai tu gali atnešti naujų rakandų, išmesti senus. Tu taip pat gali neleisti kitiems primėtyti tau nepatinkančių rakandų.
Tačiau kartais tu leidi atlėkti kokiam nors bepročiui ir visur prišikti tavo namuose, ir tau tada smirda, ir gana bloga.
Štai kai tai leidi daryti, ir dar daug kartų, ir nepasimokai iš savo klaidų, tai rodo neatsakingumą, nesugebėjimą tvarkytis savo namuose, tad tavo namuose tvarkosi kiti.
Tuščia bažnyčia be dvasios negali būti. Jeigu neturi savo nuomonės, tai greitai ją tau įmes kas nors kitas. Ir nuo to laiko gyvensi jau ne savo, bet kitų ar masės gyvenimą.
Kai prisiimi pilną atsakomybę už situaciją, ji išsisprendžia.
Sėkmės ir laimės paslaptis – sugebėjime būti priežastimi, o ne mėme tada, kai to reikia, ir būti pasekme, o ne įrodinėjančiu savo teisumą idiotu tada, kai to reikia.
Tarkime, jeigu viršininkas darbe ant jūsų užsisėdęs, tai jums tereikia priimti sprendimą „kas bus, tas bus”, nuspręsti iškloti viską, ką manote apie viršininką. Kai kitą dieną ateisite su pasiryžimu tai padaryti, viršininkas bus pasikeitęs.
Totalinė atsakomybė — tai atsakomybė ne tik už save, bet ir už žmoniją, gamtą, netgi visatą. Paprastai žmonėms gamtos ir žmonijos problemos yra gana tolimos.
„Bloga” žinia čia ta, kad tai, už ką nesi atsakingas turi tendenciją užgriūti tau ant galvos. Jei nesi atsakingas už savo namą, tai po kažkiek metų jis gali ir sugriūti. Jeigu nesi atsakingas už savo gyvenimą ir šlaistaisi su alkoholikais, tai anksčiau ar vėliau tave apgaus ir prarasi tą savo namą. Tuščia vieta tokia ilgai nebūna, todėl ištuštinęs savo galvą gali susilaukti tik to, kad į tavo galvą ateis kitas ir „pasirūpins“ tuo, ką tu turi.
Jei nepastebi pernelyg nusvirusio kaimyno medžio, jis gali užgriūti ant tavo stogo. Jei nepastebi, kad tavo vyras ilgokai užsibūna darbe, tai jau vėloka susizgribti ir kažko imtis.
Žmogaus atsakingumas didėja su atstumu, — kuo arčiau nuo jo tai, tuo jis atsakingesnis už tai.
Pavyzdžiui, žmogus dažniausiai visiškai atsakingas už savo dantis ar higieną, tačiau kur kas mažiau dėmesio kreipia į, tarkime, globalinio atšilimo problemą.
Ir, jeigu matome žmogų su nekokiais dantimis ir nekokia higiena, galime spręsti, kad jo atsakomybė yra tiek menka, kad jis nesugeba pasirūpinti netgi tuo, kas artimiausia — savimi pačiu.
Žmogaus galia tiesiogiai proporcinga jo matymo sugebėjimams. Tai, ką jis mato, jis gali kontroliuoti.
Kai kažką aprėpi dėmesiu, tai tau yra realu, vadinasi gali valdyti tai, ką gali įsivaizduoti, arba turi tiek, kiek esi pasiruošęs turėti.